Romanas „Išdidumo kalinė“, kurį išleido leidykla „Alma littera“, pasakoja dramatišką Beatos Ostrogiškės, pirmosios Žygimanto Senojo mylimosios Kotrynos Hochstadės, arba Telničietės dukros, istoriją. Ši istorija knygos autorę rado kalnuose Slovakijoje. S.Dirsytė pasakoja, kad prieš šešerius metus į atmintį įstrigo tik faktas apie baisią jos lemtį. Kas išties ji tokia buvo, domėtis pradėjo vėliau.
Romane veikia lietuviams gerai pažįstami Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bei Lenkijos Karalystės valdovai, nestinga dramų, išdavysčių, sąmokslų, atskleidžiamas ir sunkiai tramdomas, nuolat augantis Maskvos Kunigaikštystės grobuoniškumas, istorija skaitytojus nukelia ne tik į Žygimanto Senojo, bet ir jo sūnaus Žygimanto Augusto bei į Abiejų Tautų Respublikos valdovo Stepono Batoro valdymo laikus, kuriuose taip pat nestinga kovų su amžinuoju priešu iš Rytų.
Apie tai, nuo ko prasidėjo romanas „Išdidumo kalinė“ ir kur jo istorija nuvedė knygos autorę, su S. Dirsyte kalbėjosi žurnalistė Laisvė Radzevičienė.
Sonata, pirmąjį romaną parašyti lengviau ar antrąjį?
Turbūt – antrąjį. Kai užbaigiau savo pirmojo istorinio romano „Fata morgana“ rankraštį, svarsčiau: ar tikrai tai, ką parašiau, bus įdomu skaityti ne tik mano giminaičiams, bet ir platesnei publikai, ar nors viena leidykla susidomės rankraščiu? Atėjo laikas, leidyklos „Alma littera“ dėka rankraštis tapo knyga, o susidomėjimas romanu – knygos keliais vyko ekskursijos, skaitytojai savarankiškai keliavo net pėsčiomis ir dviračiais – suteikė pasitikėjimo. Antrąjį romaną „Išdidumo kalinė“ rašiau gavusi Lietuvos kultūros tarybos literatūros stipendiją. Ji man buvo tarsi įvertinimas ir paskatinimas, kad tema, kurią noriu nagrinėti, išties yra aktuali.
Rašymo procesas, ko gero, irgi buvo lengvesnis. Po romano „Fata morgana“ jau žinojau, ką daryti, kai sustoji, negali judėti pirmyn, kai trūksta informacijos.
Ar tavo kelionė į Tatrus, kurioje ir kilo pirmoji mintis apie naują romaną, buvo planuota? Gal kalnuose, arčiau dangaus, svajonės greičiau randa kelią į širdį?
Klausiate apie mano kelionę po Aukštuosius Tatrus, kurioje pirmąjį kartą sužinojau apie Beatą Koščelecką-Ostrogiškę, Žygimanto Senojo pirmosios mylimosios dukrą, kuri tuose kraštuose laikoma pirmąja Tatrų turiste? Toji kelionė vyko prieš šešerius metus, tada galvoje dar tik kirbėjo mintis apie pirmąją knygą. Visgi kalnuose išgirsta istorija apie Beatos asmenybę manęs nepaleido. Vėliau jau Vilniuje pasiekdavo tos istorijos atgarsiai, bet turėjo praeiti daug laiko, kol galvoje iš mažų dalelyčių susidėliojo istorija ir aš ją pradėjau rašyti. Užtrukau šešerius metus.
Kalnuose, net ir keliaudamas drauge su kažkuo, dažnai keliauji labiau vienas su savimi: kai maršrutas lengvesnis – paskendęs mintyse, sudėtingoje trasoje – švaria galva, tik jausdamas ryšį su gamta. Kalnų takeliuose dažnai kyla įvairių sumanymų, idėjų, gimsta planai. O ką daugiau veiksi, kai kopi 6–8 valandas?
Kodėl Beata gavo pirmosios Tatrų turistės pravardę? Kokių istorinių šaltinių ieškojai, kad patvirtintum šį faktą?
Ko gero, bet kuris kalnų gidas Slovakijoje papasakotų istoriją apie Beatą, nes kelionė į kalnus buvo paskutinis jos laisvės gurkšnis. Nenoriu atskleisti romano siužeto, bet už tą savo laisvę, išdidumą, kovą už savo dukrą Elžbietą Ostrogiškaitę, Lietuvos didžiojo etmono Konstantino Ostrogiškio anūkę, dėl kurios ji, beje, ir atvyko į tuometę Vengrijos karalystę, Kežmaroką, esantį šalia Aukštųjų Tatrų, tuo metu vadintų tiesiog Karpatų kalnais, ji sumokėjo labai didelę kainą.
Kežmaroko kronikoje, taip pat Kežmaroko savivaldybės archyve bei Didžiojoje Tatrų enciklopedijoje yra rašoma, kad 1565 metų birželio 11 dieną Albrechtas Laskis su žmona Beata išvyko į Karpatų kalnus. Tai buvo pirmoji turistinė kelionė, apie kurią daugiau beveik nėra išsaugota jokios informacijos. Į kronikas ji pateko, ko gero, dėl to, kad į kelionę išsiruošė tuo metu svarbūs asmenys. Albrechtui Laskiui, sąmokslininkui, besisukinėjusiam ir šalia Žygimanto Augusto, ir šalia Stepono Batoro, priklausė Kežmarokas, jis čia turėjo didelę pilį. Gali būti, kad kronikininkus sudomino ir jo žmonos Beatos pasiryžimas keliauti į kalnus.
Ką reiškė turistauti ano meto moteriai? Mes turbūt ne visai taip įsivaizduojame Beatos keliones po kalnus, kaip įsivaizduojame jas šiandien?
Dabar kalnai pritaikyti turistams, anuomet jie buvo laukiniai, keliautojams visiškai netinkami. Po kalnus dažniausiai vaikščiodavo piemenys, vaistinių žolelių rinkėjai. Moters kelionė į kalnus tais laikais tikrai atrodė neįprasta. Nors Beata ir neketino siekti kalnų viršūnių, matyt, keliavo Tatrų slėniu, manoma, – iki ežero, kelionė vis tiek turėjo pareikalauti nemažai jėgų.
Beatos ir jos dukters Elžbietos gyvenimas, jų patirti išbandymai pasakoja apie XVI amžiaus LDK didikių moterų padėtį. Ar ieškodama žinių apie Beatą sužinojai ką nors naujo? Kiek laisvės turėjo tos moterys, kuo jos gyveno?
Kai pradėjau daugiau domėtis, kas buvo toji Beata, lyg timptelėjus už siūlo, pradėjo vyniotis įdomi istorija apie mums gerai žinomus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bei Lenkijos Karalystės valdovus ir šalia jų buvusias moteris. Beatos istorijos šviesoje kitu žvilgsniu pamačiau Žygimantą Senąjį ir Žygimantą Augustą bei kitas to meto istorines asmenybes. Atrodytų, tokia tolima, iš Slovakijos parsivežta istorija tapo artima, kai sužinojau, kad Beatos motina Kotryna Hochstadė, arba Telničietė, buvo pirmoji Žygimanto Senojo mylimoji, su kuria jis susilaukė trijų vaikų. Tuo metu be savo vietos, be jokio sosto, be žemių ir brolių šešėlyje buvęs Jogailaitis su Kotryna kūrė įprastą šeimyninį gyvenimą. Viskas pasikeitė tik tada, kai, pasimirus broliams, atsilaisvino Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės sostai. Tuomet Žygimantas Jogailaitis pajuto spaudimą susirasti porą, kuri tenkintų Lietuvos ir Lenkijos interesus. Ne jis rinkosi naująją žmoną, o Ponų Taryba siūlė ir nuotakas rinko už jį. Taip šalia Žygimanto Jogailaičio atsirado Barbora Zapolija, o vėliau ir Bona Sforca. Nors Kotryna ir judviejų vaikais Žygimantas niekados nenustojo rūpintis, pati Kotrynos asmenybė tarsi liko istorijos paraštėse.
Taip pat šioje istorijoje atsiskleidė ir vienos iškiliausios LDK giminės – Ostrogiškių šeimos narių likimai. Daugelis ką nors žino apie Lietuvos didįjį etmoną Konstantiną Ostrogiškį, o apie jo vaikus ir šios šeimos turtus perėmusią valdyti tą pačią Beatą ir jos dukrą Elžbietą, nuo itin jauno amžiaus apsuptą jos rankos, o veikiau – turtų trokštančių jaunikių, žinių tėra mažai. Ieškodama romanui medžiagos, sužinojau ir apie įvairias intrigas bei sąmokslus, anuomet vykusius valdovų pašonėje.
Moterų teisės tuo laiku, XVI amžiuje, buvo tik maži, gležni daigeliai. Daugiau teisių turėjo tik našlės, kol jų sūnūs netapdavo pilnamečiais. Moterims net buvo atimta teisė ištekinti savo dukras be globėjo ir kitų šeimos narių sutikimo. Toks įstatymas buvo priimtas vien dėl Elžbietos Ostrogiškaitės, tuo metu, kai vyko kruvinos jos ištekinimo dramos.
Matydamas moterų pasaulio istorinį kontekstą ir laikotarpio spaudimą, supranti, kiek daug reikėjo turėti jėgų, kad ano laikotarpio moteris nesileistų sutraiškoma įvairių aplinkybių.
Deja, likimas kartais yra negailestingas.
Istoriniai šaltiniai teigia, kad Beatos motina Kotryna jos beveik neaugino, mergaitė buvo auklėjama Bonos Sforcos. Be abejo, tradicijos anuomet buvo kitos, tačiau atrodo, kad sunkus gyvenimas žmones užgrūdindavo, o ne paversdavo juos psichologiškai silpnomis asmenybėmis?
Beatos motina Kotryna buvo lygiai taip pat apsėsta savo pirmagimio sūnaus Jono, kaip Bona Sforca liguistai atsidavusi Žygimantui Augustui. Jonas buvo pripažintas Žygimanto Senojo sūnus, vadintas Jonu iš kunigaikščių. Gana jaunas jis buvo paskirtas Vilniaus vyskupu. Kotryna, palikusi savo vos kelerių metų dukrytę Beatą Žygimanto Senojo ir jo antrosios žmonos Bonos Sforcos globai, paskui sūnų iškeliavo į Vilnių, kuriame gyveno iki pat savo mirties.
Kai lygini Kotryną ir Boną, jos, rodosi, panašios viena į kitą. Abi gana valdingos, protingos, stiprios moterys. Sunku net pasakyti, kas padarė didžiausią įtaką Beatos charakteriui: mamos genai ar karalienės Bonos auklėjimas.
Nors Beatai, rodos, gyvenimas turėjo būti rožėmis klotas, – karalius ir karalienė netgi palaimino tiems laikams retą jos ir Iljos Ostrogiškio santuoką iš meilės, Beata ir jos dukra Elžbieta patyrė itin daug gyvenimo iššūkių. Beata, iki pat savo gyvenimo pabaigos kovojusi už savo teises ir išlikimą, galų gale buvo sutraiškyta aplinkybių, jos dukra Elžbieta, neatlaikiusi išmėginimų naštos, taip pat palūžo.
Kodėl istorijų ieškai praeityje, o nesiverži į ateitį?
Ko gero, ne aš ieškau istorijų, o jos mane pačios susiranda ir pradeda spurdėti galvoje, kol jų neužrašau. Praeitis man tiek pat įdomi, kaip ir ateities spėlionės. Mūsų atmintis saugo tik trumpus laikotarpius, – mūsų tėvų, senelių laikas atrodo tolimas, kartais nesuprantamas, ką jau kalbėti apie tolimesnius laikus. Jie, ko gero, žadina dar daugiau smalsumo. Keliaudama į tolimą praeitį pasijuntu šiek tiek detektyve ar archeologe, šluostančia dulkes nuo rastų šukių ir dėliojančia vieną prie kitos, kad susidėliotų visas istorijos vaizdas.
Kaip manai, kodėl tikrais įvykiais paremti istoriniai romanai pastaruoju metu tokie populiarūs? Žmonėms nebeužtenka įkvėpimo dabartyje, jie jo ieško praeityje?
Man atrodo, kad būtent dėl anksčiau minėtos priežasties daugelį ir traukia istoriniai romanai. Esame išsiilgę tikrų istorijų apie tikras asmenybes, norime daugiau sužinoti apie savo senelių praeitį, apie savo valstybės ištakas, patirtus išbandymus, priežastis, kodėl su kitomis valstybėmis susiklostė vienokie ar kitokie santykiai.
Mokykloje, istorijos kabinete, virš lentos kabėjo lentelė su romėnišku posakiu „Žmonės, nežinantieji istorijos, visad lieka vaikais“. Manau, kad istorija mus augina, pažindami ją, labiau pažįstame save. Istorijoje galime rasti daugybę atsakymų, kodėl mes, visuomenė ir valstybė esame tokie, o ne kitokie. Skaitydami apie realias, kadaise gyvenusias asmenybes, galime palyginti, ar tikrai šio laikotarpio žmonės yra kitokie? O gal nelabai ir pasikeitėme? Gal pasikeitė tik kai kurie mūsų įpročiai, apranga, gyvenimo sąlygos, tačiau laimės paieškos, kova už vietą po saule, meilės troškimas, mirties baimė lydi kiekvieną, nepaisant to, kokiu laikotarpiu jis gyveno, buvo karalius ar paprastas žmogus, be jokių titulų.
Romaną pavadinai „Išdidumo kalinė“. Kaip manai, ar išdidumas išties gali mus įkalinti vidiniuose kalėjimuose?
Kadangi istorijos centre yra Beata, knygos pavadinimas apibūdina jos situaciją. Beatai, kuri atrodė esanti itin tvirta, savarankiška, ne tik už save, bet ir už dukrą mokanti pakovoti moteris, išdidumas galų gale pakišo koją. Bandydama dėl naudos pasitelkti kitą žmogų, ji padarė klaidą ir tarsi plaštakė pakliuvo į voratinklį. Ji išties buvo įkalinta, o likimas, nubloškęs motiną ir dukrą į skirtingas valstybes, tarsi pasijuokė iš jų ir tiesiogine to žodžio prasme pavertė jas kalinėmis.
Nors žodžių junginys „Išdidumo kalinė“ šiame romane nėra metafora, jį metaforiškai, ko gero, galima perkelti į šiuolaikinį pasaulį. Šiandieniame pasaulyje mūsų išdidumas, negalėjimas pasakyti „ne“, ko gero, taip pat įkalina savotiškuose nesibaigiančių darbų, pareigų, užduočių kalėjimuose, kurie sukelia stresą, perdegimą, depresiją. Kai kurios moterys, nedrįsdamos keisti savo gyvenimo, prasitarti apie tikrąją savo padėtį, vis dar kenčia vyrų smurtą ir tampa šiuolaikinėmis išdidumo kalinėmis.
Ar jau nešiojiesi trečiojo romano idėją, juk vasara tuoj praeis, ateis ruduo ir žiema – tavo mėgstamas metas rašyti...
Tikrai, ruduo ir žiema, ypač lietingasis ir žvarbusis periodas, yra tas laikas, kai galiu neblaškoma rašyti. Kitu metu mane traukia miškai, kalnai ir aktyvus laisvalaikis. Tamsusis laikotarpis, ko gero, yra palankiausias tokiam labai vienišam pomėgiui kaip rašymas. Visgi, šiuo metu norisi nuo rašymo pailsėti, pasimėgauti skaitymu. Rašydama naujausią romaną kroviau knygų krūvas ir atidėliojau skaitymą geresnėms dienoms, kai tam turėsiu pakankamai laiko. Dabar noriu mėgautis skaitymo malonumu.
Kol kas nespaudžiu savęs pradėti rašyti kažką naujo. Jau minėjau, kad ne aš ieškau istorijų, o jos mane pačios suranda. Lauksiu, kol nauja istorija pažadins tokį smalsumą, kad atsirastų stiprus impulsas ją užrašyti.
