Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Anželika Cholina: „Paleisti reikia išmokti viską, net ir žmones“

Anželikos Cholinos šokio spektaklių salės niekada nebūna pustuštės, nes į savo kūrinius choreografė ir baletmeisterė perkelia tai, ką galbūt ir pati esamuoju periodu išgyvena. Jos santykių su šokėjais niekada nelydi sceninis muštras, o vieša laikysena niekam neteikia peno apkalboms.
Anželika Cholina
Anželika Cholina / Pauliaus Gasiūno nuotrauka

– Prieš penkiolika metų darydamas interviu išgirdau, kaip mažą tave tėvas rišdavo prie kieto lovos pagrindo – kad turėtum tiesią nugarą ir išaugtum grakšti balerina...

– Mano tėvas – architektas, dailininkas ir... idealistas, jis visada turėjo begalę idėjų, visa šeima gyveno jo kosminiais užmojais. Šiandien esu dėkinga tėvui, kad jis kasdien ką nors norėdavo man duoti, paaiškinti, buvo susikūręs savitą lavinimo metodą. Pavyzdžiui, užuot laksčiusi po kiemą, sėdėdavau namie ir piešdavau per televiziją matytus filmus. Išgyvendavau tai kaip neteisybę ir tik vėliau supratau, kad šis užsiėmimas išugdė režisūrinį mąstymą.

Laikydavausi dienos režimo, kurio planą kas rytą turėdavau susikurti, tris kartus per dieną darydavau baleto „trenažą“. Taip išmokau planuoti savo laiką ir pripratau prie fizinio krūvio. Net trylika metų mes, visa šeima, statėme mozaikos šedevrą – žaidimų aikštelę vaikų darželyje, esančią Karoliniškėse, prie televizijos bokšto. Tas titaniškas objektas, kurį tėvas statė net naktimis, deja, dabar stipriai suniokotas rajono gyventojų.

Stebiu vaikus... Šiais laikais dauguma jų auga sotūs ir aprūpinti, bet ar mokės užaugę ką nors susikurti patys? Iš prigimties esame tinginiai. Mano tėvas, versdamas nesėdėti be užsiėmimo, stengėsi išvyti iš manęs tinginį! Nors vis dar sugebu tobulai tingėti, bet moku ir nepriekaištingai dirbti, aišku, jeigu darbu vadinsime kūrybinį procesą... (šypsosi)

– Metams bėgant, tavo konstitucija kito, ir balerina netapai – ar kada nors graužeisi dėl to?

– Nemanau, kad gyvenime reikia įsikabinti idėjos, kuri neįvyko, ir galvoti, „kas būtų, jei būtų“. Kas iš to, jei būčiau tapusi balerina ir šokčiau kordebalete? Nereikia bijoti viską paleisti iš rankų – jei bus lemta ir jei labai labai norėsi, viskas kada nors atsitiks. Taip, aš labai norėjau šokti ir tą norą sėkmingai realizavau įkūrusi savo teatrą. Sušokau svajonių vaidmenį Carmen ir iki šiol šoku spektaklyje „Tango in Fa“. Situacijos paleidimas visada atneša pokyčių. O paleisti reikia išmokti viską – net ir žmones…

Plačiau – naujausiame žurnale „Laima“.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Netikėtai didelis gyventojų susidomėjimas naujomis, efektyviomis šildymo priemonėmis ir dotacijomis
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?