Vaikams rodė socialines reklamas
M.Vitulskis pasakoja, kad automobilyje kėdutę vaikams jis turi iki šios dienos. Saugumas – neatsiejama šeimos gyvenimo dalis, kadangi keliauti tenka ir didesnius atstumus – po 300-400 km, tai į pajūrį, tai į užsienį.
„Vaikai jau nuo maždaug 4-erių metų žino taisyklę, kad kai sėdi automobilyje, būtina prisisegti saugos diržą. Esu rodęs ir įvairiausios videomedžiagos, kaip per priekinį stiklą išskrenda diržų neprisisegę žmonės, kaip liūdna, kai netenki artimųjų dėl paprasčiausio neapdairumo. Taigi, šiuo klausimu vaikai yra labai stipriai prižiūrėti ir labai griežtai apšviesti“, – pasakoja muzikantas.
„Kiekvienam tėvui tai turėtų būti labai aktualu ir svarbu, – kaipmat priduria jis. – Nežinau, kokie tėvai į tai žiūrėtų pasyviai. Juk dažnai net ir pats už save nesi garantuotas, o juo labiau nežinai, ar kokia padanga nesprogs, ar į šoną kas netrinktelės, ar šiaip kokios negandos nenutiks. Nelaimės tikimybė visada yra, bet, kaip sako, jeigu saugojiesi pats, tave saugo ir Dievas.“
Didesnio saugumo link – per įpročius
Merūnas pripažįsta, kad ypač sunkiai suvokiamas jam atrodo suaugusiųjų nenoras prisisegti saugos diržus. Džiugu, kad pastaruoju metu jo aplinkoje tokių atvejų apskritai nepasitaikydavę.
„Mūsų šeimoje ir aplinkoje tokių minčių nėra, net ir iš tuščio požeminio garažo išvažiuojame prisisegę. Aišku, į svetimus batus neįlipsi ir suopročio neįlipdysi – tiems, kurie diržų nesisega, įprotį reikia išsiugdyti patiems“, – mano pašnekovas.
Jis pripažįsta, kad ankstesniais laikais sėdint keleivio kėdėje saugos diržas kartais pasimiršdavo, tačiau vis aplankydavo jausmas, kad kažkas ne taip. Supratus, kad tereikia prisisegti, vyras taip ir padarydavo, o netrukus išsiugdė tam tikras refleksas.
„Nuo nelaimės tave gali skirti tik plonas plaukas, todėl reikia budėti – juk niekada nežinai nei dienos, nei valandos, kada nutiks kas nors baisaus. Pats nerizikuoju. Apie save gal ir galvoju mažiau, bet tie, kurie šalia, tie, kurie man yra brangiausi ir kurių bijau netekti, yra viso ko esmė. Jau nekalbu apie tai, kad po avarijų atsitinka įvairiausios traumos, kurios lydi visą gyvenimą“, – tikina M.Vitulskis.
Pamokančios draugų istorijos
Kad traumų po neapgalvoto sprendimo neprisisegti saugos diržo būna įvarių, atlikėjui teko pamatyti savomis akimis. Kaip sako, vieniems jos pasilieka psichologinės, kitiems – fizinės, visam gyvenimui pasodinančios į neįgaliojo vežimėlį.
„Neįgaliųjų sąjungoje turiu nemažai draugų, kurie tokiu būdu visam gyvenimui prarado kojas. Net pamąstyti apie tokią galimybę yra labai baisu.
Sunku suvokti ir tai, kad vis dar yra tokių, kurie nebijo, rizikuoja – nesvarbu, kur bebūtų: vienkiemyje, kelyje, kaimo keliukyje. Atrodo, čia tik greitai nuvažiuosiu, bet gali būti, kad taip niekada ir negrįšiu“, – perspėja atlikėjas.
