Sprendimas tuoktis atėjo savaime, tai buvo tik laiko klausimas. Tą pajuto abu, net nereikėjo garsiai ištarti: žinai, gal jau ženykimės... „Mes apskritai nesipykstame – niekada nebuvome tokia pora, kurios namuose skraido lėkštės. Aš esu impulsyvi, Aras – ramus ir nekonfliktiškas, tad man tenka konfliktuoti pačiai su savimi: pati supykstu, pati išsiaiškinu – ir vėl viskas gerai“, – šypsosi Martyna.
Karantinas tik dar labiau abu suartino. Laikas kelti vestuves gal ir nebuvo tinkamiausias, tačiau gyvenimas juk neklausia, ar žmogui patogu... Abu norėjo, kad tai būtų dviejų žmonių šventė, be didelės pompastikos. Tad ceremonijai pasirinko ne Vilnių, o Pasvalio civilinės metrikacijos skyrių.
„Pasvalyje sausio mėnesį mes bene vieninteliai ir tuokėmės. Kai ten nuvažiavome, labai maloniai sutiko, ačiū Pasvalio merui – net sveikinimo raštą įteikė, – pasakoja Aras. – Nesislapstėme – tik norėjome, kad informacijos sklaida būtų kuo mažesnė, mums niekas netrukdytų, kad tai būtų asmeninė šventė.“
Atšokę vestuves, ėmė krautis lagaminus povestuvinei kelionei. „Kelionėje pasilepinome: nusprendėme, kad medaus mėnuo – ne vieta ir ne laikas taupyti. Pukete išsinuomojome didelę prabangią vilą, jautėmės labai komfortiškai. Personalas mus pasitiko oro uoste su limuzinu, rožių žiedlapiais, tortu, vaisiais ir šampanu – iškart pajutome savo išskirtinį jaunavedžių statusą“, – prisiminimais dalijasi pora.
Interviu bei fotosesija – naujausiame žurnale „Žmonės“