Vieni vaikai į šį pasaulį ateina suplanuoti kone dienų tikslumu, kiti gimsta iš meilės ir didelės aistros...
Arina: Nejau galėtumėte įsivaizduoti, kad man būtų nutikęs pirmasis atvejis? (Kvatoja.) Martynas buvo be galo laukiamas vaikas. Laukiamas net tada, kai dar nesilaukiau. Prisimenu, jau šalo (vis dėlto – lapkritis), aplinkui – šūsnis knygų apie nėštumą, gimdymą, naujagimio priežiūrą... O kažkada atrodė, kad niekada tokių knygų neskaitysiu ir elgsiuosi intuityviai. Buvo gerokai po vidurnakčio, kai pajutau, kad po akimirkos kitos kūdikis išvys dienos šviesą, iškviečiau taksi. Skridom kosminiu greičiu į gimdymo namus, sustabdė policija, išvadinom juos „durniais“, bet sužinoję, kas vyksta, greičio sargai patys palydėjo iki ligoninės... Kai vaikas gimė ir po kelių dienų parsivežiau jį namo, išvyniojus iš vokelio mane apėmė neviltis, net apsižliumbiau: ką su tokiu miniatiūriniu, penkiasdešimties centimetrų, žmogeliu darysiu, baisu net prisiliesti – atrodo, sulaužysiu, sužeisiu... Laimei, subėgo visos mamos draugės ir puolė to vaiko maudyti, vystyti. Teko mokytis prižiūrėti kūdikį, nes įgimto motinystės instinkto neturėjau. Žinių ir pasitikėjimo savimi teikė dar ir lankanti pediatrė – ji buvo ne tik profesionali medikė, bet ir keturių vaikų, kurių, beje, susilaukė nuo skirtingų vyrų, mama.
Martynas: O dabar matai, koks parazitas užaugau (kikena). Pasirodo, dar ir netyčiukas esu! Nepaisant to, kad mama sako dar nuo mokyklos laikų manęs laukusi. Aš Skorpionas ir pagal astrologų charakteristikas daugelį šio Zodiako ženklo bruožų atitinku: jautrus, bet užsispyręs, diplomatiškai sukalbamas, bet niekada nestumdomas. Kitiems paliepia ką nors atlikti, jie ir vykdo, o aš neskubu, nes turiu apsvarstyti, ar išvis verta pradėti; jei taip, tada analizuoju, kaip viską padaryti. Šuns komandos: „Nubėk!“, „Paimk!“, „Atnešk!“ – Skorpiono žmonėms negalioja ir juos užrūstina. Laimei, mane augindama mama šiuos ypatumus greit pajuto ir, sutelkusi kantrybę, stengėsi jų paisyti.
Arina: Kantrybė man – deficitinis bruožas. Martynas mane kiek pergiria: nesu jau tokia diplomatiška mama, ypač sunervina atvejai, kai į konkretų klausimą sulaukiu ne aiškaus atsakymo, o įvairių išvedžiojimų. Didžiausia bausmė – pro dantis iššvokšta frazė: „Dink iš akių.“ Kitu atveju piktai trenkiu durimis ir išeinu. Beje, fizinės bausmės griebiausi tik vieną kartą, nors mane pačią auklėjo labai griežtai ir nevengdavo įkrėsti į minkštą vietą, sykį net diržo sagtimi esu gavusi. Kaip praėjo sūnaus paauglystė, nė nepastebėjau (o gal dar ji ateis?), tebuvo kelios nemiegotos naktys, kai jo nesulaukiau pargrįžtančio, o mobiliojo baterija juk „visada nusėdusi“... Dieve, betgi tai – gyvenimo klasika, juk viskas sukasi ratu: prisimenu, mano mama prie telefono automato būdelės irgi ne vieną valandą yra rymojusi. Arba – laukdama užkaiti arbatinuką ir naiviai tiki, kad laikas greičiau prabėgs, o vaikas greičiau pareis... Buvo keli momentai, kai Martynas tarpduryje pasirodė išgėręs. Dieve, koks jis tada pasidaro juokingas, net pykti ant jo nebeišeina – arba tylenis, it vandens prisisiurbęs, arba nesustabdomas pleputis. Beje, sykį prisipažino bandęs „žolės“... Tai, kad mudu vienas kitam esame atviri ir galime išsipasakoti visus skaudulius ar abejones, kad galime vienas kitam patarti, laikau mūsų santykių viršūne. Mums nėra neliečiamų temų, taip pat ir intymaus gyvenimo. Stebėdama sūnaus brandą supratau, kad obuolys nuo obels netoli rieda, kad žmogaus poelgiai pernelyg nesikeičia – kinta tik technologijos (vietoj telefono automato – mobiliakai).
Plačiau skaitykite naujausiame žurnalo „Laima“ numeryje
