Artūrai, juk pats esate žurnalistas, o, girdėjome, knygą apie jus rašo žurnalistas Valdas Bartasevičius. Juo pasitikite labiau nei savimi?
Mano tekstų knygoje bus gana daug. Pirmoji dalis juk jau seniai parašyta. Kai gyniau diplominį darbą apie karo žurnalisto patirtį, Laimonas Tapinas recenzijoje įrašė: „Vertinu labai gerai, bet su sąlyga – šitas darbas turi tapti knyga.“ Pridėjau šiek tiek gyvenimo patirčių, tekstų iš savo blogo, kuriame – gal tūkstantis mano straipsnių. Valdą Bartasevičių pasikviečiau, kad visa tai sudėliotų į vieną visumą, suredaguotų. Valdas man uždavė daug įdomių klausimų, juk pačiam apie savo vaikystę, jaunystę nelengva kalbėti.
Tai bus ne biografinė knyga. Tokiai – dar per anksti. Tiesiog norėjau papasakoti savo gyvenimo nuotykį.
Kodėl dabar?
Knyga turėjo būti išleista prieš keletą metų. Tik vis aplinkybės – ne tos. Tai rinkimai, tai žmonės, apie kuriuos norėčiau kalbėti, užima labai aukštus postus. Ar galiu būti visiškai atviras? O gal reikėtų atvirumą riboti? Per tuos metus buvo visokių naujų įvykių ir nuotykių, taigi – pasaka be galo. Dabar apsiribojome: knyga baigiasi tuo laiku, kai patekau į Seimą.
Vis dėlto įdomu, koks tas atvirumas?
Didelis, bet ne šimtaprocentinis.
Argi įmanoma parašyti ir tokią knygą?
Kas yra tiesa? Kas yra atvirumas? Kai skaitau tekstus, parašytus prieš keletą metų, suprantu: dabar galvočiau, įvykius vertinčiau visai kitaip. Tačiau sąmoningai nieko nekeičiau. Atvirumo gana daug, detalių, apie kurias mažai kas žino, – irgi. Paskaitau galutines redakcijas ir galvojau sau: „Oho, koks kietas bičas (juokiasi)!“
Nebijokime svajoti, juk už svajones niekas nebaudžia, jų dar neapmokestino...
Kuo save nustebinote?
Niekuomet neturime laiko atsisukti atgal, pažiūrėti, ką gero nuveikėme šitame gyvenime. Knyga suteikia tokią galimybę. Žinai, kaip yra: tuo metu, kai tu aktyviai gyveni, dirbi, kai skleidi idėjas, oponentai internete kuria tavo biografiją. Žmonės skaito ir įsivaizduoja, kad labai gerai tave pažįsta, bet juk tai – netiesa. Dažniausiai tik perpasakojamos kitų nuomonės. Knygoje pamėginau pateikti asmeninę informaciją. Iš pirmų lūpų.
Norėjote parodyti, kad esate geresnis, švaresnis, negu žmonės apie jus kalba?
Ne apie tai galvojau. Noriu, kad žmonės tiesiog skaitytų mano gyvenimo nuotykį.
Ar knygoje bus ašaringų, graudingų istorijų moterims?
Žinai, šituo kampu į knygą nežiūrėjau (juokiasi). Iš tiesų mūsų šeimos gyvenimo detalių knygoje nedaug. Liko gal tik pažintis su Agne, mūsų draugystės pradžia. Ir tai, kad pirmą kartą ją pabučiavau bulvių lauke, pirmame kurse. Žinojau, kad ji taps mano žmona, vos pirmą kartą ją pamačiau.
Prieš keletą metų gana garsiai buvo aptarinėjama jūsų šeimos istorija, artimųjų problemos dėl alkoholio ir tai, kaip jums pavyko išsiveržti iš šios aplinkos. Apie tai irgi parašėte?
Be abejo. Norėjau paaiškinti, ką man reiškė tas laikotarpis.
Ir ką reiškia?
Moralas visiškai aiškus: nors ir ką jums kiti kalbėtų apie paveldėtus genus, apie tai, kad jūsų likimą nulėmė medicina ir psichologija, ne viskas yra tiesa. Žmogus gali keisti likimą. Tai duota Dievo, gamtos, svarbu tik pačiam norėti. Vis galvoju, gal mano pavyzdys paskatins kitus kabintis į gyvenimą. Knygoje aš sakau: nebijokit paklausti. Mane lydėjo sėkmė, nes nebijojau. Atsakymai, kuriuos išgirsdavau, atvėrė daugybę durų. Mano gyvenimas – sėkmingų atsitiktinumų grandinė. Pats juos provokavau, pastebėjau, įgyvendinau. Ir dar. Nebijokime svajoti, juk už svajones niekas nebaudžia, jų dar neapmokestino...
Nesate girdėjęs? Žmonės nebeturi svajonių...
Žinai, kas baisu? Manosios irgi kažkur dingsta. Svajoju turėti svajonę, kurios negalėčiau įgyvendinti.
Gal jos pernelyg materialios?
Taip manai? Kai tik garsiai pasakau, apie ką svajoju, mane iškart pakrikštija Ostapu Benderiu ir sako, kad kuriu Naujuosius Vasiukus.
Kalbate apie oranžinių dviračių akciją? Ji bus aprašyta knygoje?
Bus.
Ar kada turėjote svajonę gyventi name, pro kurio langus kasdien matytumėte Gedimino pilį ir Trijų Kryžių kalną?
Pamenu, su Agne, trečiakursiai, vaikščiojome po Sereikiškių parką. Eidamas pro gražų pastatą ant Vilnelės kranto, mestelėjau: „Agne, norėtum čia gyventi?“ Ji pažiūrėjo: „Taip, norėčiau...“ Po pusmečio tame name nusipirkome du butus. Be jokių patogumų, be vandens, šlaitas nesutvirtintas, kažin ar išvis įmanoma suremontuoti. Tada gimė verslo planas. Pasiskolinau pinigų iš banko, supirkau visus butus, nusprendėme įrengti viešbutį ir jaukų butuką sau. Paskui radome šitą vietą Užupyje, aną namą pardavėme. Dvidešimt šešerių aš rankoje laikiau pirmojo milijono dolerių čekį.
Trečiame kurse uždirbdavau nuo dviejų iki keturių tūkstančių dolerių per mėnesį. O butas Antakalnio rajone tada aštuonis tūkstančius ir kainavo...
Dar buvau sugalvojęs, kad norėčiau turėti salą. Pasirodė, tokia svajonė lengvai įgyvendinama – netgi didelių pinigų nereikia. Neįdomu! Juk salos man visai nereikia. Užupis – beveik kaip sala. Buvau ją apleidęs per politiką, bet dabar turiu daugiau laiko...
Prezidento rinkimai dar negreitai. Ar tapti Lietuvos prezidentu – viena iš svajonių?
Į bet kurį postą žiūriu kaip į instrumentą. Matau, Lietuvoje trūksta optimizmo. Jaučiu, galėčiau daug ką pakeisti. Mano svajonė – kad Lietuva būtų kitokia, o tam reikia tinkamų instrumentų – prezidento, premjero posto.
Ar knygoje papasakosite, kokią įtaką jums padarė prezidentas Valdas Adamkus? Jis juk svarbus žmogus jūsų gyvenime?
Gal ir įžūliai skambės, bet drįsčiau teigti, kad gal aš – svarbesnis jo gyvenime. Dabar, kai prezidentas yra neveikiantis, knygoje galiu būti atviras. Tai, kad Valdas Adamkus du kartus tapo prezidentu, nemažas mano nuopelnas ir tikėjimas, kad būtent šis žmogus gali pakeisti Lietuvą.
