Vėlų antradienio vakarą netikėtai užgeso Arūno Storpirščio gyvybė – nors dar dieną jis uoliai sukosi savo darbuose, vakare jį staigi mirtis pasiglemžė plyšus aortai. Aktoriui buvo 68-eri.
Ši žinia buvo labai netikėta jo artimiesiems. Arūno Storpirščio sūnus, aktorius Simonas Storpirštis iki šiol negali patikėti netekęs brangaus žmogaus.
– Simonai, kokie buvo jūsų santykiai su tėčiu?
– Mano tėvai buvo išsiskyrę, aš augau su mama, todėl kiekvieno susitikimo su tėčiu visuomet vaikystėje labai laukdavau. Iki dabar, iki paskutinių minučių, kai žinodavau, kad susitiksiu su juo, manyje atgimdavo tas vaikas.
Kai su juo susitikdavau, būdavo labai ramu. Mes nedaug šnekėdavome, mes tiesiog gerdavome kavą ir būdavome dviese. Nuo jo labai sklido ramybė.
O kaip tėtis, jis buvo labai geras, nenuobodus. Labai linksmas.
– Tai toji gera nuotaika, kurią visi matydavome viešumoje, niekuomet nedingdavo ir užtraukus scenos užuolaidas?
– Taip. Jis mokėdavo į viską žiūrėti per savotišką ir tik jam būdingą prizmę, tai aplinkinius labai žavėdavo. Dažniausiai tie, kas mažiau jį pažinodavo, net nesuprasdavo – jis juokauja ar ne.
– Kokios jo pamokos jums labiausiai įsiminė?
– Geriausios jo pamokos tos, kad jis jų niekada neduodavo. Tai buvo viena pagrindinių jo pamokų – nemokyk kitų, kaip reikia gyventi, kiekvienas turi pats suprasti ir išmokti, nes tik per patirtis, o ne per teoriją, mes išmokstame kažką.
Man yra įstrigusi viena jo frazė, kuria stengiuosi vadovautis – nereikia į nieką žiūrėti per daug rimtai, o ypač į save.
Man yra įstrigusi viena jo frazė, kuria stengiuosi vadovautis – nereikia į nieką žiūrėti per daug rimtai, o ypač į save.
– Ar aktorystės kelyje tėtis jums buvo mokytojas, pavyzdys?
– Ir tėtis, ir mama susiję su teatru. Todėl ir aš sukdavausi užkulisiuose nuo mažų dienų – repetuoti jiems gi reikia, o vaikas negali likt vienas namuose. Teatro magija ir romantika taip mane ir įtraukė.
– Ar tėvai džiaugėsi jūsų sprendimu tapti jų kolega, aktoriumi?
– Tėtis sau būdingu stiliumi bandė atkalbėti. Bet jis niekada nieko nedraudė ir nemokė. Suprato, kad tai yra mano pasirinkimas, ir viskas. O toliau tik palaikė mane.
– Stebėdamas, kaip jūs vaidinate, galbūt jis buvo griežčiausias jūsų kritikas?
– Labai minimaliai gaudavau iš jo pastabų. Jis būdavo mano švelniausias kritikas, o aš – jo. Mes vienas kitą tik gerais žodžiais minėdavome.
– Galbūt ir kartu scenarijus skaitydavote, kartu mokydavotės?
– Jei mes ir kalbėdavome, tai nebent apie literatūrą. Bet teatre buvo bendrų darbų, kai dviese su tėčiu vaidinau, ar trise su Gediminu Storpirščiu, ar keturiese – Ainiui prisijungus (Ainis Storpirštis – Gedimino Storpirščio sūnus – red.). Žodžiu, buvo Storpirščių desantas. Apie darbą mažai kalbėdavome, yra apie ką šnekėti ir be teatro. Teatras yra darbas.
TAIP PAT SKATYKITE: Velionio Arūno Storpirščio brolis Gediminas: „Prieš išvežant į reanimaciją jis mirktelėjo šeimynai“
– Stovint su tėčiu vienoje scenoje, jis tapdavo jums kolega? Šeimyninius ryšius ten pamiršdavote?
– Tėtis yra tėtis. Jis niekada netampa personažu, jis yra tėtis – tai geriausias personažas mano gyvenime.
Tėtis yra tėtis. Jis niekada netampa personažu, jis yra tėtis – tai geriausias personažas mano gyvenime.
– Jūsų šeimoje netikėtai atsirado ir sesuo Evelina. Gal galite prisiminti, kaip jūs reagavote į žinią, kad turite ir seserį?
– Keistai, nes man tada buvo jau 18 metų – tuo metu galvojau, juk tokį ilgą laiką pragyvenau nieko apie tai nežinodamas.
Tėtis šią žinią pranešė sau būdingu stiliumi – nusprendė pasakyti balandžio 1-ąją, per melagių dieną. Aš nieko nesupratau – atėjau pas jį, kai ruošėsi vaidinti „Auksiniuose svogūnuose“, o jis man sako: pasiruošk staigmenai, susipažinsim su tavo sese. Aš ir šiaip nesuprasdavau kartais, ar jis juokauja, ar kalba rimtai, todėl šita naujiena buvo toks įdomus potyris... Kaip žmogus gali reaguoti, kai jam balandžio 1-ąją pasako tokią naujieną (šypsosi)...
Šiaip ar taip, aš niekada nebuvau vienturtis, turėjau brolį, mamos sūnų, kurio ji susilaukė su kitu vyru, o mano tėtis jį augino kaip savo.
– Jūsų tėtis yra atviravęs, kad dėl šios situacijos jis keliasi ir eina miegoti su kaltės jausmu. Ar galiausiai jis su ta kalte susitaikė?
– Čia jau niekas nežino ir niekas nesužinos. Žinau tik tiek, kad jis buvo labai jautrus žmogus, tai nieko keisto, kad prisimindavo, ką ne taip padarė, pagalvodavo, ką kitaip darytų. Visi gi mes graužiamės, tik vieni daugiau, kiti – mažiau. Vieni daugiau tai parodo ir apie tai šneka, afišuoja, kiti – savyje laiko.
– Po žinios apie seserį, su ja palaikote artimus ryšius?
– Taip, mes puikiai sutariame, aš esu jos vaiko krikšto tėvas. Mes visi kartu dažniausiai susieidavome vasarą, nes mes gyvename Vilniuje, o Evelina – dažniausiai būna Klaipėdoje.
Atsisveikinimas – penktadienį
Simonas Storpirštis trečiadienio vakarą socialiniame tinkle pasidalijo, kur ir kada vyks atsisveikinimas su Arūnu Storpirščiu.
Ateikit. Mes su tėčiu lauksim, – rašė Simonas Storpirštis
„Mano tėtis, Arūnas Storpirštis, iškeliavo ilsėtis ir skaityti knygų kažkur kitur.
Mišios už Arūną – penktadienį 10 val. Bernardinuose. Nuo 12 val. Jaunimo teatro mažojoje salėje galima ateiti ir pabūti kartu. Šeštadienį 11 val. išlydėjimas į Antakalnio Menininkų kalnelį.
Dalinkitės. Ateikit. Mes su tėčiu lauksim“, – rašė Simonas.
