Spektaklį, kurį režisavo Jonas Vaitkus, inicijavo aktorė Goda Piktytė. „Atsitiktinis žmogus“ su rafinuota ironija kalba apie gyvenimo džiaugsmą, neviltį ir trapumą, apie artumo paieškas. „Reza dramaturgija – tai lengvas intelektualus teatras. Ji į teatrą sugrąžino ištisą kartą žmonių, kuriems rimtos dramos atrodė per ilgos ir dažnai nuobodžios, o lengvos komedijos – per banalios, kad užimtų jų brangų laiką“, – taikliai apibendrino „The Spectator“ apžvalgininkas.
Traukinio kupė susitinka vyras ir moteris. Jis – žymus rašytojas, ji – jo gerbėja, tačiau ryšį jiems užmegzti ne taip paprasta. „Mano pjeses dažnai vadina komedijomis, žiūrovai daug juokiasi, bet aš manau, kad tai – tragedijos. Tai yra juokingos tragedijos, bet vis tik – tragedijos“, - savo kūrybą apibūdina autorė.
„Atsitiktinio žmogaus“ premjeros Vilniaus mažajame teatre išvakarėse kalbiname spektaklyje rašytoją poną Parskį vaidinantį aktorių Arvydą Dapšį.
Kaip prasidėjo Jūsų naujasis sezonas?
Filmavimais Rygoje, tikram indiškam bolivude. Tarp kitko, labai patiko. Tai veiksmo filmas, tokia indiška „Agento 007“ versija. Scenarijaus iki šiol nesu matęs, jie man viską papasakoja indų-anglų kalba, tada ateini į aikštelę ir improvizuoji. Dar Druskininkų teatro festivalyje vaidinom „Atsitiktinį žmogų“.
Ar Jums buvo netikėtas Godos Piktytės pasiūlymas vaidinti „Atsitiktiniame žmoguje“? Tai Jūsų pirmas susidūrimas su Reza dramaturgija?
Gana netikėtas, anksčiau su Goda nesame dirbę. Reza buvau tik paskaitinėjęs. Kai įsigilinau, susidariau miglotą įspūdį. Tai lyg ir vidiniai monologai, bet ne tokie, su kuriais paprastai teatre susiduriame. Tai tikras kalbėjimasis su savimi, kuris ne visada valdomas sąmonės. Minčių nuotrupos, peršokimai, fragmentiški, dažnai tarpusavy nesusiję sakiniai. Buvau sutrikęs, kol neatradau, kas galėtų tą padriką medžiagą surišti. Tai padaryti man padėjo vienas pjesės fragmentas, kur mano herojus susivokia metų metais neklausęs muzikos. Taip, kai visiškai atsidedi tik muzikos klausymui ir jos išgyvenimui. Jis suvokia praradęs daugybę džiaugsmo akimirkų ir visa tai, ką gali sužadinti muzika. Tada ėmė rastis emocinis siužetas, surišantis daugybę dalykų. Tas rašytojas, kurį vaidinu, apmąsto savo gyvenimą, sudėtingus santykius, savo darbo prasmę. Kokia šiandien yra rašytojo vieta? Kaip jam sužinoti, skaito jį ar ne? Gali sužinoti, kiek parduota knygų, bet kokia skaitytojų reakcija? Ar jiems patiko, ar svarbu, ar reikalinga? To jis nežino.
Bet Jūs šiuo savo vaidmeniu atskleidėt tai, kas bendra visiems kuriantiems žmonėms, ne tik rašytojams.
Taip. Net mes, aktoriai, nesam visiškai tikri dėl publikos reakcijos. Taip, ji juokiasi, beveik visada ploja atsistojusi, bet niekada nežinai, kas atsistojo už ausies pakeltas, o kas pats pašoko.
Man vienas žaviausių Jūsų vaidinamo rašytojo Parskio bruožų yra jo saviironija. Kaip Jūs pats žiūrite į savo personažą?
Parskis aplink save susikūręs savotiškas savisaugos zonas. Jis kuria respektabilaus, savimi patenkinto rašytojo įspūdį, bet kai priartėjama prie esmės, pamatai, kad jis – silpnas žmogus, kurio gyvenimą reguliuoja vaikai, kuris nežino savo darbo prasmės. Be to, ir amžius daro savo, atsiranda vidinės jausenos ir senstančio kūno konfliktas, kai žiūri į veidrodį ir klausi: „Kas tu toks?“.
Spektaklį stipriai formuoja Jūsų ir Jūsų partnerės Godos Piktytės žmogiškosios ir sceninės individualybės. Koks buvo režisieriaus Jono Vaitkaus indėlis į šį darbą?
Šią medžiagą Vaitkui pasiūlė Goda Piktytė. Iš pradžių jis nesikišo, pasitikėjo mumis, bet darbui įsibėgėjus, jo tikslūs pastebėjimai, pasufleruotos detalės buvo labai naudingos.
Ar Jūs pats tikite lemtingais atsitiktinumais?
Kodėl gi ne? Žinoma, tai nevyksta kiekvieną dieną. Man atrodo, kad šitame spektaklyje mums pavyko parodyti, kad amžius nėra kliūtis atsitikti stebuklui. Todėl grimu pasendinome savo herojus. Mes kažkodėl galvojame, kad pagyvenusiems žmonėms nebegali atsitikti nieko nuostabaus. Baricco romane „City“ yra epizodas, kur boksininkas radijui duoda interviu ir kalba apie tai, kaip jam gražu, kai visą gyvenimą kartu pragyvenę žmonės vakare nusirengia, atsigula į lovą ir mylisi. „Atsitiktinis žmogus“ irgi yra apie tai, kaip nepaprasta, kaip ne visada užtenka jėgų išlaikyti tą artumo stebuklą.