Arvydai, į Lietuvą grįžote po beveik septyniolikos Amerikoje praleistų metų. Vienokią palikote, į kitokią parvykote...
Arvydas: Maniau, kad grįžęs susidursiu su daugybe buities nepatogumų, prastais žmonių santykiais – perskaičius komentarus internete sunku ko nors geresnio ir šviesesnio tikėtis. Kita vertus, maniau, jog tai bus kaina, kurią turėsiu sumokėti, kad galėčiau vėl dirbti mėgstamą darbą – groti. Noriu toliau vairuoti sunkvežimį ar dažyti sienas? Tikrai – ne. Be to, mano gyvenimo kelyje pasirodė Jurga – ji ir padėjo greičiau apsispręsti grįžti.
O likti Amerikoje nesinorėjo? Grįžote kaip tik tada, kai visi iš Lietuvos sprunka.
Jurgita: Pačioje mūsų santykių pradžioje gal ir buvo panašių svarstymų, bet tai truko visai neilgai.
Arvydas: Svarstėme ir apie gyvenimą trečioje – neutralioje – šalyje...
Jurgita: ...jo, Lenkijoje (juokiasi).
Arvydas: Jurga – žurnalistė ir geriausiai savo darbą gali atlikti rašydama lietuviškai. Man taip pat norisi dainuoti tik lietuvių kalba. Žinoma, grįžti nusprendėme ne iš karto: pradžioje kalbėjomės, svarstėme, bet kai Jurga po antros viešnagės Amerikoje išvažiavo namo, supratau, kad nėra prasmės ilgiau laukti, – pasiilgau jos tą pačią dieną, kai išskrido namo.
Smalsu išgirsti jūsų meilės istoriją – ji primena „tarnybinį romaną“.
Jurgita: Elementari ta mūsų istorija (šypsosi). Maždaug prieš dvejus metus, kai visa tai prasidėjo, dirbau žurnale „Ekstra“ ir vieną dieną nusprendžiau apie Arvydą parašyti straipsnį. Skaipu nusiunčiau klausimus, sulaukiau atsakymų, paskui derinome tekstą ir po truputį pradėjome bendrauti. Darbinis susirašinėjimas natūraliai peraugo į bičiulišką bendravimą. Jau netrukus susirašinėjome kasdien – esu išsaugojusi visus šešis šimtus aštuoniolika mūsų susirašinėjimo puslapių (šypsosi). Dėl laiko skirtumo keldavausi penktą valandą ryto ir eidavau į darbą – kad bent kelias valandas galėtume ramiai pabendrauti. Vieną akimirką pradėjau svarstyti, kad kuris nors iš mūsų kada nors būtinai perskris Atlantą, bet tikrai nemaniau, jog „kuris nors“ būsiu aš.
Arvydas: Man labai patiko, kad Jurga rašo be gramatikos klaidų, – negaliu pakęsti, kai kas nors vietoj „-iai“ parašo „-ei“, vietoj „-ie“ – „je“. Nesu kalbininkas, „mėsainis“ ir „dešrainis“ iki šiol skamba keistokai, tačiau man lygiai taip pat svarbu, kad žmogus nedarytų elementarių kalbos klaidų.
Jurgita: Jau po kelių mėnesių Arvydas pakvietė mane į Ameriką.
Arvydas: Troškau ją pagaliau pamatyti. Be to, norėjau, kad Jurga pakeliautų po Ameriką. Tuo metu jau buvau išsiskyręs su antrąja žmona, tad kliūčių mums bendrauti nebuvo.
Kam nors pasirodys keista, tačiau pirmuosius mėnesius su Jurga tik susirašinėjome. Manau, yra daug dalykų, kuriuos paprasčiau parašyti, nei pasakyti. Vis dėlto vieną dieną sugalvojome, kad jau pats metas susiskambinti ir išgirsti vienam kito balsą. Atvirai sakant, jis mane maloniai nustebino – toks sodrus, radijinis.
Bet labiausiai turbūt patraukė tai, kad Jurga – nepaprastai šiltas žmogus ir turi daugybę draugų, kurie jai išties rūpi. Aš esu visai kitoks: niekada neturėjau daug bičiulių, jų beveik neturiu ir dabar. Visada gyvenau šeimyninį gyvenimą, todėl laisvą nuo darbo laiką stengiausi skirti tik šeimai. Norėdamas turėti draugų, privalai aukoti dalį laisvalaikio, o aš jo niekada neturėjau – juk dirbau sunkvežimio vairuotoju, išvažiuodavau mėnesiui ar ilgiau, tad apie kokias draugystes galiu kalbėti? Nebent apie draugus – sunkvežimių vairuotojus, su kuriais pasikalbėdavome apie vairavimą, degalus, darbą, ir tiek.
Dirbant dingo ir aistra muzikai?
Arvydas: Tiesiog nebeliko laiko. Tiesa, prabėgus keleriems metams keliuose, nusipirkau nešiojamąjį kompiuterį. Iš pradžių jis tarnavo kaip navigacijos sistema, vėliau įsigijau keletą priedų, kad galėčiau įrašyti bent elementarią muziką. Pamažu grįžo noras, entuziazmas, supratimas, kad galiu niekur neskubėti, kurti dainas, albumą tiek, kiek noriu: metai – čia, metai – ten, didelės reikšmės jie neturėjo.
Pirmąją įrašiau dainą „Būk su manim“ – tą pačią, kurią dainuoja Marijus Mikutavičius. Tada dar nežinojau, kas jis, o kadangi jo daina man nelabai patiko, parašiau laišką eilėraščio autorei Daliai Teišerskytei ir paprašiau, kad leistų sukurti savo versiją. Tuo metu tema „ar mylėsi tu mane, kai ruduo ateis“ man buvo artima, galbūt netgi artimesnė nei Marijui. Lietuvoje likęs vyriausias sūnus Tadas – taip pat muzikantas – sutiko prodiusuoti keletą dainų, o paskui, nenorėdamas jo užkrauti, visko ėmiausi pats. Nusigramdžiau rūdis ir pats, savo jėgomis, išleidau albumą „Po 20 metų“.
Tiesą sakant, man iki šiol sunku suprasti, kurioje Lietuvos muzikos scenos vietoje esu, kaip save vertinti, tačiau Jurga nuolat mane drąsina, vos atvažiavusi į Ameriką liepė dainuoti, o ne sunkvežimius vairuoti ar sienas dažyti (juokiasi). Vis kartojo, kad privalome grįžti į Lietuvą, kad viskas bus gerai, – jos entuziazmas suteikė jėgų.
Dabar dirbame kartu, Jurga tapo mano vadybininke, tačiau mūsų santykiams tai nė kiek netrukdo. Jau užtektinai esame apsišlifavę, apsipratę, tad tvirtai galiu pasakyti, kad Jurga – nuostabus žmogus ir kad su ja lengva gyventi. Meilė kartais sudega greitai kaip degtukas, o mudu ieškojome ne vienadienių romanų, bet ilgalaikių santykių. Yra labai gražių žmonių, kurie turi nuostabias figūras, puikiai apsirengę, aplinkiniai į juos žiūrėdami seilę varvina, tačiau su žmogumi dar reikia ir gyventi – neužtenka į jį žiūrėti, juo grožėtis. Man pasisekė, kad viską turiu iš karto (šypsosi).
Jurgita: Amerikoje buvau tris kartus, ir visus (iš pradžių – porą savaičių, paskui – tris mėnesius, galiausiai – metus) mes nė per žingsnį nebuvome išsiskyrę. Galiu vienos rankos pirštais suskaičiuoti, kada Arvydas vienas išvažiavo į parduotuvę! Manau, mano viešnagės buvo didžiausias mūsų santykių išbandymas.
Arvydas: Gyvenome nedideliame butuke, kuriame nuo grindų iki lubų prikrauta mano muzikos aparatūros ir vos buvo įmanoma apsilenkti, tad sąlygų susivaidyti ir susipykti buvo daugybė...
Jurgita: ...lietuviai aplinkui – vos keli (nekalbu angliškai, tad man tai buvo be galo svarbu), draugų ir lietuviškų knygų – nė kvapo, televizoriaus namuose – taip pat, kompiuteris – vienas... Sąlygos sudėtingos, galimybių rimtai susipykti – daugybė, tačiau mes didvyriškai ištvėrėme (šypsosi).
Arvydai, pastaruosius trejus metus gyvenote gana ramiai, o vieną dieną metėte darbus, užtrenkėte nuomojamo buto duris, sėdote į senutėlį fordą ir kaip koks „Bremeno muzikantas“ išvažiavote į turą. Nepanašu, kad ilgai apie tai svarstėte ir sunkiai ryžotės.
Arvydas: Sprendimas ir nebuvo sunkus: kai suvokiau, kad važiuoju koncertuoti, net dinozaurai po pilvą ėmė lakstyti. Jau senokai pavydžiai žiūrėdavau, kai kas nors per viešą renginį scenoje laidus vyniodavo, mikrofonus statydavo, – vis galvodavau: Dieve, juk būtent tai ir yra mano darbas! Išleisdamas albumą „Po 20 metų“ maniau, kad greičiausiai jis bus paskutinis, bet dabar žinau, jog tikrai ne. Vėl turiu naujų dainų, tiesa, kol kas jos sugulusios tik į juodraštį, manau, bus ir daugiau.
Jurga tapo didžiąja jūsų įkvėpėja?
Arvydas: Dainas kūriau ir tada, kai Jurgos šalia nebuvo (juokiasi). Juokingiausia, kad geriausios atsirado būtent tada, kai buvo sunkiausia, kai labiausiai norėjosi dingti iš šio pasaulio.
Grįžę į Lietuvą su Jurgos vaikais įsikūrėte gimtajame jos mieste Jonavoje, šiuo metu Amerikoje gyvenančių draugų bute, – ir vėl skamba kiek čigoniškai...
Arvydas: Ateityje reikės ką nors sugalvoti, bet pradžioje gerai ir taip. Tiesą sakant, buities rūpesčiai – ne man. Kaip tik šiandien pamaniau, kad namai, sodai, sodybos užkrauna rūpesčių. Turėti vietą, kur gyventi, gerai, bet visa kita reikalauja papildomų pastangų, jos mane atitrauktų nuo pagrindinio darbo – muzikos, o aš to visai nenoriu. Juk tik dėl jos ir grįžau į Lietuvą.
Jurgita: O štai man norisi turėti daržą... Kita vertus, turiu kaimą – jo tikrai užteks. Iš tikrųjų labiausiai trokštu namų, kur galėčiau nudažyti sienas taip, kaip noriu, įkalti vinį ir pakabinti paveikslą ten, kur man atrodo gražu.
Arvydas: Manau, tikrai rasime kompromisą. Viską, kas būtina, padarysiu, tik štai entuziazmu ką nors statyti, remontuoti visiškai nedegu (juokiasi).
O vestuvės, vaikai – jūsų „veiklos plane“ tai pažymėta?
Arvydas: Manau, vaikų turime užtektinai, dabar jau norisi daugiau dėmesio skirti sau, vienas kitam, dar gyviems tėvams.
Kol ieškojote laimės Amerikoje, vyriausi jūsų sūnūs Tadas ir Liudvikas gyvenimus kūrė čia, Lietuvoje. Susitikus nebuvo jausmo, kad per daugybę metų vis dėlto kažkas nutrūko, kažko netekote?
Arvydas: Galbūt kažką praradome, bet gyvendamas, dirbdamas anapus Atlanto galėjau ir nemažai sūnums duoti. Likęs Lietuvoje tikrai nebūčiau sugebėjęs Liudvikui, pasirinkusiam keramiką, nupirkti krosnies, o Tadui – kompiuterių, kamerų. Taip jau yra: ką nors prarandi, bet ką nors už tai ir gauni. Esu tikras, kad net jei sūnūs būtų išvažiavę su manimi, nieko geriau nebūtų buvę – nuolat dirbau, tad dėmesio jiems būtų trūkę. Nesigailiu, kad išvykau, o dabar – grįžau.
Jurga, o kuo Arvydas jus sužavėjo, kad ryžotės net per visą Atlantą „parsiskraidinti“?
Jurgita: Arvydas – labai ramus žmogus. Jį sunervinti? Na, įmanoma – man kartais gaunasi, bet tai nutinka nepaprastai retai. Jis labai geras, mielas, šalia jo jaučiuosi saugi – absoliučiai juo tikiu.
Arvydas: Jurga – žmogus, kuriuo galiu tikėti be jokių abejonių, tokį jausmą seniai buvau patyręs, jo labiausiai pasiilgau. Gera žinoti: kad ir ką priešais stovintis žmogus sakytų, tai bus tiesa.
Vienoje jūsų dainoje yra žodžiai: „Jei gyvenimas prabėgo šuoliais, linkiu, kad laimė eitų pamažu.“ Gyvenimas pagaliau nustojo šuoliuoti?
Arvydas: Manau, dabar mūsų su Jurga gyvenime staigių posūkių nebeturėtų būti. Džiaugsiuosi kiekviena diena, laime, kad esu ne vienas, kad esu reikalingas. Mane kviečia į televizijos laidą, ima interviu, aš važiuoju koncertuoti – ko daugiau reikia?! Šalia yra Jurga – žmogus, kuris mane supranta ir kurį aš suprantu. Vienas iš kito nieko per daug nereikalaujame, nesame maži vaikai ir nesistengiame vienas kito keisti – tai yra gerai. Manau, viskas gerai bus ir ateityje.
