Asta, žiūrovai jus pažįsta kaip pokalbių laidos „Negaliu tylėti“ vedėją. Iki tol vedėte LNK Žinias. O ką jūs veikėte anksčiau?
Baigusi mokyklą, įstojau į konservatoriją studijuoti renginių režisūros. Antrame kurse buvo privaloma atlikti praktiką. Nupėdinau į Panevėžio televiziją. Iškart priėmė. O aš visiškai žalia, net nežinau, nuo ko pradėti. Nei knygose, nei internete nebuvo jokios informacijos, kaip reikia dirbti televizijoje. Bet kadangi buvau jauna, kupina optimizmo, ėmiau savarankiškai kurti darbo televizijoje principus.
Baigusi mokslus, išvažiavau į Vilnių ir tiesiu taikymu nuėjau į Vilniaus televiziją. Ir ten mane iškart priėmė. Kadangi mano šeimoje labai daug sportininkų, buvau įsitikinusi, kad galėsiu rengti sporto rubrikas, tačiau mane paskyrė kuruoti savivaldybės reikalus. Tai man buvo visiškai svetima: teko mokytis pažinti valdininkų kalbą, analizuoti jų sprendimus. Taip pamažu dariau karjerą televizijoje. Atsigręžusi į praeitį, galiu pasidžiaugti, kad niekam nelipau per galvas, nerezgiau jokių intrigų.
Nelaukėte, kol jums kažkas atneš ant lėkštelės gerų pasiūlymų, ėjote drąsiai ir prašėte darbo?
Kai žmogui devyniolika metų, jis kupinas optimizmo. Atrodo, tarsi tau visas pasaulis po kojomis. Į kokias duris belstum, visas tau atidaro. To optimizmo ir ryžto aš turėjau per akis ir net per akinius (juokiasi). Aišku, metams bėgant žmogus tampa atsargesnis, nuo daug ko atbunka, nebėra tiek emocijų, daug ką supranti ir daug kuo nusivili.
Kai sužinojote, kad Žiniose esate nebereikalinga, ką mąstėte? Kokie būtų buvę tolesni jūsų veiksmai?
Žinojau, kad tikrai ir toliau dirbsiu televizijoje, nes tai yra darbas, kurį išmanau. Kai sulaukiau naujų pasiūlymų, supratau, kad pats gyvenimas viską dėlioja į savo vietas. Tereikia leisti tai srovei tekėti pačiai. Turėjo užsiverti vienos durys, kad atsivertų kitos. Turėjau sulaukti išbandymo, kad suvokčiau, ką sugebu.
Žiūrint laidą atrodo, kad jūs, kaip vedėja, nardote lyg žuvis vandenyje. Ar pati irgi taip jaučiatės?
Tikrai ne. Tai visiškai nauja sritis, todėl man dar mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis.
„Akivaizdu, kad nesu standartinė laidos vedėja – mano kūno formos apvalios. Tačiau esu nusiteikusi prieš drastiškas priemones ir tikrai nežadu atsikratyti penkiolikos kilogramų. Savęs perdžiūvusios matyti nenoriu. Man patinka mano putlumas“
„Negaliu tylėti“ prodiuseris man užsiminė įteikęs jums kontraktą, kuriame nurodyta, kad privalote numesti 15 kg, jog atitiktumėte laidos vedėjos grožio standartą. Tikriausiai jis pajuokavo?
(Ilgai juokiasi) Tikrai nebuvo jokių sąlygų. Aš pati iš pradžių nerimavau, juk anksčiau mane Žinių laidoje žiūrovai matydavo tik iki pusės. Akivaizdu, kad nesu standartinė laidos vedėja – mano kūno formos apvalios. Pati jaučiau pareigą pradėti reguliuoti savo mitybą (ką ir darau), kad, nors ir būdama apkūni, atrodyčiau estetiškai. Tačiau esu nusiteikusi prieš drastiškas priemones ir tikrai nežadu atsikratyti penkiolikos kilogramų. Savęs perdžiūvusios matyti nenoriu. Man patinka mano putlumas.
Ką pradėjote daryti kitaip?
Mėgstu vaikščioti, plaukioti, užsuku į sporto klubą. Mano figūros tipo moteris visą gyvenimą turi laikyti koją ant stabdžių. Stengiuosi jausti saiką, neprisivalgyti bulvinių ar miltinių patiekalų. Esu kategoriškai prieš badavimą.
Jau pirmoje laidoje pasakėte: „Esu senmergė“. Ar iš tiesų jaučiatės patogiai garsiai apie tai kalbėdama?
Žodis „senmergė“ man yra juokingas. Jei vienišas vyras, tai jis svajonių jaunikis, o jei vieniša moteris, tai ji iš karto senmergė. Jei tau daugiau nei trisdešimt ir esi netekėjusi – visuomenė tave nurašo. Asmeniškai aš turiu simpatijų – žmonių, kurie nori su manimi būti, todėl toli gražu nesu vieniša. Aš turiu veiklos, turiu su kuo susitikti, pasėdėti kavinėje, kam išsiverkti ant peties. Žinoma, kaip ir kiekvienai moteriai, man norisi sau skirto, patikimo žmogaus šalia. Labai noriu šeimos. Tai man – didelė vertybė. Tačiau aš esu prieš desperatiškas vyro paieškas. Aš laukiu savo žmogaus. Ir manau, kad tikrai jo sulauksiu. Kažkur yra mano antroji pusė.
Prieš ketverius metus užsiminėte, kad labai norite šuniuko. Ar norai nepasikeitė?
Vis dar labai noriu! Pas mano tėvukus šiuo metu yra du šunys ir dvi katės, o aš taip norėčiau ir savo namuose turėti gyvūnėlį. Jei pasiduočiau emocijoms, jau seniai būčiau į namus parsinešusi kokį paklydusį šunelį, tačiau bandau mąstyti racionaliai: gyvenu nedideliame bute, manęs namuose nebūna nuo ryto iki vakaro, todėl, patenkindama savo norus, negaliu nepaisyti gyvūno poreikių. Juk jiems reikia bendravimo, o aš tegalėčiau grįžusi po darbo išvesti į lauką ir paglostyti. Gyvūnas negali būti įkalintas bute. Kai turėsiu namą, tikrai auginsiu ne vieną šunį.
Sklando gandų, kad esate puiki kulinarė ir kad kepate labai skanius keksiukus.
Mano gyvenime būna visokių periodų: tai intensyviai sportuoju, tai nuolatos gaminu... Prieš trejus metus pajutau didžiulį norą gaminti – nuolat bandydavau vis naujus receptus, eksperimentuodavau. Labai mėgau kepti keksiukus, iki šiol turiu formeles, tačiau noras gaminti jau praėjo. Aišku, kartais gaminu, bet man tai jau nebeteikia tokio džiaugsmo. Dabar labiau mėgaujuosi kitų pagamintais skanėstais.
