Smagu tave matyti tokią švytinčią! Kaip gyveni?
Gerai gyvenu. Ugnį kūrenu (šypsosi).
Buvę tavo kaimynai tikriausiai nustebs: nejaugi? Gyvenai pačiame Vilniaus centre, priešais Gedimino pilį, o dabar atsidūrei ramiame Lietuvos pakrašty. Ne kiekvienas tai ištvertų, persisotinęs kaimiško žavesio parbėgtų atgal į dangoraižių pavėsį...
Žinai, dabar man atrodo, kad visai nesvarbu, kur gyventi – svarbu, su kuo.
Sakai, su mylimu žmogumi ir palapinėje galima atrasti rojų?
Panašiai (šypsosi). Ir dar labai svarbu turėti veiklos. Nuo kraustymosi dažniausiai ir sulaiko klausimas – o ką aš veiksiu kitame mieste? Bet jei randi ką veikti, stabdžių nebelieka. Mano darbo specifika tokia, kad jokio skirtumo, kur gyventi: anksčiau koncertuoti važinėdavau iš Vilniaus, dabar – iš Alytaus.
Kaip dabar atrodo paprasta tavo gyvenimo diena?
Neseniai draugė paprašė, kad dukrai duočiau interviu, mat mokykloje ji gavo užduotį pakalbinti žvaigždę. Mergaitė paklausė lygiai to paties: „Kaip atrodo jūsų diena?“ Pradėjau pasakoti, kad keliuosi pusę septynių, vežu vaikus į mokyklą ir darželį. Grįžusi turiu šiek tiek laiko sau, bet kiek ten trunka ateiti pirma antra valanda – jau reikia važiuoti parsivežti dukters iš mokyklos, netrukus – ir jaunėlės iš darželio... Mergaitė klausėsi, klausėsi ir nustebo: „Tai kur čia tas žvaigždės gyvenimas?..“ Kasdien tikrai nesu žvaigždė – gyvenu kaip paprasta šeimos moteris. Gal tik mano savaitgaliai kitokie – tuomet koncertuoju.
Jau spėjai pajusti mažesnio miesto pranašumus ir trūkumus?
Nuo pat pradžių pajutome – ne tik aš, bet ir vaikai, – kad žmonės ten geraširdiškesni nei Vilniuje. Nueiname į bet kokią įstaigą, paskui dukra stebisi: „Kokia gera teta...“ Mokykloje ir darželyje auklėtojos labai nuoširdžios ir motiniškos. Be abejo, Vilnius pralošia ir tuo, kad Alytuje švaresnis oras, mažiau automobilių spūsčių. Ir aš ten niekur nevėluoju (juokiasi)! Galiu išvažiuoti iš namų prieš penkias minutes – vis tiek suspėsiu. Taigi dabar gyvenu lėtai, o po dvylikos Vilniuje praleistų metų tai taip neįprasta... Bet nenoriu visiškai nubraukti Vilniaus – ten mokausi, ten liko butas, jame pilna mano daiktų. Nenutiko taip, kad išvažiavau į Alytų su visais batais ir šaukštais.
Vilniuje žmonės pripratę nuolat gatvėje matyti įžymybių – niekas čia neišvirsta iš padų tave išvydęs. O kaip Alytuje?
Tikrai kitaip (šypsosi). Ypač žmonės stebisi išvydę mane maisto prekių parduotuvėje: „Kaip malonu... O, jūs tokia mažytė! Iš kur jūs čia?..“ Vaikai, mane pamatę, baksnoja mamas. Bet viskas priklauso nuo požiūrio: jei eičiau ir galvočiau, kaip visi į mane žiūri, kaip man reikia pasitempti, ir jausčiausi „žvaigždė“. Tačiau apie kokį „žvaigždiškumą“ kalbame?.. Aš tik dirbu savo mėgstamą darbą, o kasdienybėje jaučiuosi eilinis žmogus, lygiai taip pat auklėjantis vaikus ir plaunantis indus, kaip visi kiti. Ir man patinka eilinio žmogaus gyvenimas.
Aš tik dirbu savo mėgstamą darbą, o kasdienybėje jaučiuosi eilinis žmogus, lygiai taip pat auklėjantis vaikus ir plaunantis indus, kaip visi kiti. Ir man patinka eilinio žmogaus gyvenimas.
Ką veiki laisvalaikiu, kai nedainuoji ir neplauni indų?
Dabar toks laikotarpis, kai dainininkams veiklos šiek tiek trūksta, juolab kad aš tapau išrankesnė ir leidžiu sau nevažiuoti bet kur ir už bet kiek. Artimieji pastebi: jei koncerto diena dar toli, pradedu irzti, man kažko trūksta. O po koncerto tampu kaip šilkas: štai ką reiškia sielos pasitenkinimas. Kad nuolat jį jausčiau, panorau mokytis. Juk aš kaip tas žiogas: visą gyvenimą dainavau, mokslai buvo nustumti, užtat dabar pajutau jų poreikį. Pas Nijolę Maceikaitę studijuoju džiazo vokalą, jau trečius metus muzikos mokykloje mokausi groti pianinu. Susidomėjau „Kinder Music“ mokyklėle, mane ten sužavėjo viskas – nuo psichologinių iki muzikinių dalykų. Dabar mokausi, Vilniuje praktikuojuosi vieną du kartus per savaitę, gal kada tapsiu mokytoja. Man labai smagu tobulėti ir džiaugiuosi, kad galiu sau tai leisti.
Jei viena augintum vaikus – ar išgyventum vien iš savo koncertų?
Manau, būtų įmanoma... Bet reikėtų labai skrupulingai dėlioti biudžetą.
Vadinasi, su vyrais gyventi geriau...
Su vyrais gyventi ramiau. Tai esminis skirtumas nuo vienišo gyvenimo – tiesiog jautiesi ramesnė. Aš ir santuokoje jaučiausi rami. Skyrybos suardo ramybę: kai esi apdraskytas ir laukan paleistas paukštelis, blaškaisi ir kartais gali nusiblaškyti kur nors, kur tau visai nepatinka. Griebiesi visko, bandai kažką įrodyti... Štai ko manyje neliko – to desperatiško siekio kažką įrodyti. Aš nebenoriu nieko įrodinėti. Tikriausiai tai ir yra ramybė.
Dar tada, kai Žydrūnas tik buvo atsiradęs tavo gyvenime, ją buvo galima iš tavęs pajusti. O tekėti antrąkart nebenori?
Tikrai nesakau: ne, tik per mano lavoną!.. Tiesiog dar neatėjo laikas.
Kaip judviem sekasi gyventi kartu? Juk draugystė per atstumą turi savo pliusų, o gyvenimas po vienu stogu – visai kas kita?
Žinoma, kas kita. Nieko naujo šia tema nepasakysiu: kai pora pradeda trinti sėdimąsias visai šalia, natūralu, kad trintis veikia. Viskas žmogiška, jokios anomalijos: vienas nori to, kitas – ano... Juk susitikome būdami suaugę, subrendę žmonės, o ne besiplunksnuojantys jaunuoliai.
Bet nemanai, kad padarei klaidą ne tęsdama draugystę per atstumą, o kraustydamasi pas jį gyventi?
Manau, kad ne. Bet iš tiesų tik senatvėje galėsiu pasakyti, tai buvo klaida ar ne... Teisingai sakoma, kad skyrybos didžiausių randų palieka vaikų širdyse. Dabar iš savo patirties matau, kad tai ir yra sudėtingiausia. Dviejų žmonių santykiai – bet kokiu atveju išsprendžiami, kalbantis viskas susitvarko. O vaikams kur kas sunkiau.
Gal turi reikšmės paauglystės amžius? Gal tai praeis?..
Be abejo, ir amžius svarbus. Jei skyrybos įvyksta vaikams tebesant mažiems, tai praeina paprasčiau.
Duok moterims patarimą: kada patogiausias laikas skirtis?..
Tikrai niekam nelinkėčiau skirtis (šypsosi). Bet jeigu jau būtina rinktis geriausią blogybę, tai reikėtų padaryti, iki vaikams sukaks penkeri. O vėliau gali būti rimtų bėdų... Tą skirtumą matau akivaizdžiai: labiausiai skaudu dėl vyresnėlės. Privalau kartu su ja išjausti visas „bangas“, prisiimti kaltę dėl to, kad greta manęs dabar yra kitas žmogus. Mažajai kur kas paprasčiau: mato, kad mamos draugas ją myli, glaudžia – ir viskas, „savas“. O su paaugle kas kita... Saulei tik dvylika, bet pagal patirtį ji labiau subrendusi. Sutinku, dabartinis jos amžius nebūtų labai lengvas, net jei nebūtų įvykę skyrybų. Bet jau geriau ji verktų dėl ko nors kito, nei nuolat kartotų: „Didžiausia mano svajonė – kad tėveliai būtų drauge...“ Įsivaizduoji, kaip man sunku?.. Dar pati tebesu visa išsidraskiusi, o čia reikia nuolat galvoti, kaip vaikui naštą palengvinti. Tai yra sudėtingoji mano gyvenimo pusė...
Tu manai, kad dukra niekada su tuo neapsipras?
Manau, kad ne.
O kaipgi tie skyrybų iniciatorių šūkiai: „Svarbiausia vaikams – matyti savo tėvus laimingus“? Ir taip toliau, ir panašiai?..
Tai tik tėvų pasiteisinimas. Pažvelk: net pas geriančius ir degradavusius tėvus vaikas mieliau lieka, negu eina gyventi pas ką nors kitą, rodantį daugiau meilės ir globos. Tas jausmas ateina iš aukščiau, giliau... Ir svetimų žmonių meile turėtos šeimos nepakeisi.
Tavo dukros bendrauja su savo tėčiu?
Be abejo. Rūtelę į Vilnių vežioju aš, Saulė panorėjusi sėda į autobusą ir nuvažiuoja pati. Jos bendrauja, o aš... Darau tai tik dėl vaikų. Sunku viską pamiršti. Jis pageidauja vos ne draugauti šeimomis, bet aš, matyt, kito kirpimo – man toks modelis nepriimtinas. Turiu draugų, kuriems tai puikiai sekasi: susieina, išsiskiria, toliau bičiuliškai draugauja, savi ir svetimi vaikai kartu žaidžia, viskas gražu, tikra prancūziška šeima! Bet tikiu, kad taip gali nutikti tik tada, kai šeima išyra ne dėl kito žmogaus, o dėl natūraliai susiklosčiusių priežasčių: atšalimo, interesų išsiskyrimo, nesutapusių charakterių. Tada žmonės ramiai paspaudžia vienas kitam ranką, gūžteli pečiais ir išsivaikšto kurti kiekvienas savo gyvenimo. Tačiau mums su Linu taip nenutiko. Mūsų šeima iširo dėl kitos moters, ir man tai buvo be galo netikėta. Iki tol gyvenome kaip normali pora – su pasipykimais, susitaikymais, bet sklandžiai ir darniai. Ir staiga – še tau... Tokio sukrėtimo laikas neužglaisto. Žinoma, laikui bėgant atsiranda ramybė, jei pasiseka, kaip man, – atsiranda ir meilė. Bet vaikai to sukrėtimo niekada nepamiršta – juk tai buvo ne manęs vienos, o visos šeimos išdavystė. Du žmonės gali daryti ką tinkami – susituokti, išsiskirti, pamiršti, bet kai atsiranda vaikų, požiūris į santykių lengvumą turėtų pasikeisti, nes vaikams paskui visą gyvenimą teks praleisti su nesaugumo jausmu.
Vis galvoju – o jei dar ir trečias vaikelis atsirastų?..
Yra visokių minčių... Gal visus mus sujungtų? Gal būtų visai gerai?.. Bet tokiais dalykais nespekuliuoju: vaikas turi atsirasti tik tada, kai tu jau nieko neskaičiuoji ir nesvarstai, kokias problemas jis padės išspręsti. Ar mums tai išeis į naudą, ar ne... Šimtu procentų žinau – ne iš tokių minčių vaikas turi gimti.
Iš kokių, sakyk?
Iš dviejų žmonių meilės. Galbūt – šeimos planų... Bet tik ne ieškojimo, kaip kažką ištaisyti.
Ne vėlu dar – tik keturiasdešimt...
Prisipažįstu: jubiliejui norėjau kur nors išvažiuoti, pradingti. Bet Žydrius pateikė tokią staigmeną, kad vos iš koto neišvirtau: man su mergaitėmis liepė pasipuošti, nuvežė į gražų restoraną, ir staiga ėmė rinktis artimiausi žmonės – pradedant mano tėvais ir iš Švedijos atvykusia drauge, baigiant Kastyčiu Kerbedžiu... Susirinko apie trisdešimt žmonių, o tie, kurie negalėjo atvykti, atsiuntė muzikinių sveikinimų. Buvau nokautuota tokio siurprizo: Žydrius visą mūsų buvimo kartu laiką stebėjo, kuriuos žmones laikau artimiausiais, ir būtent juos sukvietė į šventę!.. Atšvęsiu jubiliejų ir scenoje: su „gyva“ profesionalų grupe ruošiu programą, turėsime jubiliejinį turą. Pradėsime jį Alytuje, o baigsime Mažeikiuose su didžiuliu koncertu. Mažeikiai man siejasi su pirmaisiais žingsniais scenoje – juos pradėjau žengti prieš dvidešimt penkerius metus, dar būdama moksleivė. Dainavau pionierių vokaliniame ansamblyje, mane tuoj įtraukė į suaugusiųjų kolektyvą, kuris vėliau buvo pavadintas „Sekmadieniu“. 1986–ieji... Siaubas, kaip seniai, kai pradedi apie tai galvoti (juokiasi).
Geriau ji verktų dėl ko nors kito, nei nuolat kartotų: „Didžiausia mano svajonė – kad tėveliai būtų drauge...“
Tikrai baisu? O jau žadėjau sakyti – bepigu tau nebijoti tos ketvirtos dešimties, kai jos nesimato!
Kitoms moterims žodis „keturiasdešimt“ atrodo gyvenimo pabaiga! Prisipažinsiu – pesimistinių gaidelių per gimtadienį buvo, bet labai mažai. Gal švystelėjo kada per pilnatį: „Dieve Dieve, jau dabar ir penkiasdešimt netoli...“ Ir tuoj išnyko. Patikėk, ketvirtosios dešimties visiškai nejaučiu. Sako, Ožiaragių branda vėlyvesnė: gal todėl man atrodo, kad gyvenimas tik prasideda? Ir dar tiek daug visko galima nuveikti!
Tavo gyvenimas iš tiesų vėl prasideda: naujas etapas, naujas vyras, nauji namai... Beje, kokie jie, tie namai?
Labai gražūs. Didelis namas ant kalno, gražus vaizdas pro langus... Vaikams ten labai patinka.
Kai atvažiavai, paskleidei moterišką dvasią – primėtei pagalvėlių, vonioje pridėliojai akmenukų?
Truputėlį (juokiasi). Savo rankų šilumos juk norisi pridėti... Ko labai trūko, to pridėjau. Visa kita – laikui bėgant.
Ar savo žmoguje atradai kokių nors naujų savybių?
Tik pasitvirtino tai, ką ir taip žinojau: tas žmogus labai šeimyniškas, mylintis, dėmesingas. Ir kuo toliau, tuo labiau tai ryškėja. Ir tėtis jis puikus. Nenoriu skleisti namų dulkių (šypsosi), bet prisipažįstu: aš esu „minkšta“ mama, o jis linkęs vaikus auklėti konkrečiai ir aiškiai.
Menininkė ir karininkas... Didesnių priešingybių nesugalvotum?
Viskas gerai, mes vienas kitą papildome! Jis linkęs gyventi pagal grafiką, o aš tą grafiką mažumėlę išbalansuoju. Nieko negriaunu – tik parodau, kad gyventi galima ir kitaip, ne tik pagal grafiką...
Kaip draugas reaguoja į tavo veiklą? Juk dabar, kai esi jau nebe tolima mylimoji iš sostinės, o gyvenimo draugė, jis gali daryti tam įtaką?
Jis reaguoja į mano veiklą kaip į normalų darbą. Koncertai ir važinėjimai jo neerzina – netgi atvirkščiai, nes juk mato, kaip puikiai mane tai veikia. Jeigu užsimanytų uždaryti mane namie, pirmiausia, manau, tai nelabai pavyktų, o antra – niekam dėl to nebūtų gerai, patikėk!.. Turėti pašonėje piktą moterį turbūt nenorėtų nė vienas vyras. Tačiau, pripažįstu, jis man padėjo tapti išrankesnei: kartais abu pasvarstome ir nusprendžiame, kad užuot trenkusis į kitą Lietuvos kraštą dėl kelių litų, geriau praleisti tą laiką su šeima. Pasiimame rogutes ir leidžiamės nuo kalno... Vasarai ruošiame krepšinio aikštelę. Žinai, apie tokį gyvenimą aš visada ir svajojau. Išsvajojau...
Tai ar yra trečias vaikas tose tavo svajonėse?
Kol kas ne. Per abu turime penkis vaikus – mums kol kas užtenka (juokiasi). Žydrius turi sūnų ir dvi dukras: jie gyvena atskirai, bet dažnai ateina, visi vaikai labai gražiai bendrauja, pasiilgsta vieni kitų. Visi kartu vykstame į poilsines keliones, kur sulaukiame pagarbių žvilgsnių ir net šūksnių: „Ohoho šeima!“, „Šaunuolis tėtis, šaunuolė mama...“ Didelė ta mūsų kompanija... Bet jau seniai esu pastebėjusi: kai jaunėliui sukanka šešeri septyneri, moteriai, o gal ir vyrui širdyje atsiranda kirbėjimas: gal jau reikėtų mažiuko? Tai va – mano Rūtelei dar tik penkeri su puse...