Kelionės į Vietnamą kaltininkas – vyresnėlis sūnus Emilis. Jis stovyklaudamas užsienyje gavo draugų kvietimą atvykti pamatyti Hanojų. Iš pradžių ketino vykti vienas, bet galiausiai prie jo nusprendė prisijungti ir mama: „Kuo labiau kelionės data artėjo, tuo labiau norėjau. Dviese su sūnumi, į šalį, kurioje nebuvau. Kas gali būti nuostabiau?“
Asta sako, kad anksčiau kelionių su vaikais buvo daugiau, tačiau jiems augant, vis sunkiau suderinti visų norus ir planus, tad dabar ji džiaugiasi kiekviena išpuolusia galimybe kur nors nuvykti kartu. O kelionės su vaikais, pasak A.Stašaitytės-Masalskienės, yra galimybė pabėgti nuo rutinos, naminių mamos ir sūnų santykių, kurie kartais baigiasi kivirčais. Kelionėse tiesiog tampama draugais.
„Į mūsų paplūdimį Turkijos kurorte Alanijoje jie važiuoja ne dažniau kaip kartą per metus (Alanijoje šeima turi įsigijusi būstą), dar kasmet aplankome porą Europos sostinių. Jungtinės Valstijos, Vietnamas – tolimiausi pastarųjų metų kartu aplankyti kraštai. O jie vieni neseniai buvo stovyklose Italijoje, Norvegijoje, Japonijoje, Brazilijoje, Filipinuose... Baltai jiems pavydžiu, tačiau tikiu, kad ir aš visa tai pamatysiu“, – 15min sako A.Stašaitytė-Masalskienė.
Keliaudama su vaikais, Asta sako leidžianti viską planuoti jiems patiems. Ir dėl to esą niekada neapsirikusi – vaikai priverčia išbandyti tai, apie ką galbūt niekad nebūtum pagalvojęs ar pasiryžęs padaryti. Ir svarbiausia, kad tai padeda dar labiau suartėti su jais.
„Man labai patinka klykiant kilti ir leistis „mirtinomis“ karuselių kilpomis, man patinka dėl skaniausio sūrio pyrago dvi valandas baladotis Berlyno metro arba dėl kito sūnaus mėgstamo dizainerio mirkti lietuje ieškant to vienintelio butikėlio nepažįstamame didmiestyje. Nes tai būna kelionės, kuriose noriu kuo daugiau pažinti juos, turėti bendrų patirčių. Kitokios kelionės būna, kai vykstu viena arba su draugėmis, ar su bendraminčiais į kūrybines keliones“, – teigia A.Stašaitytė-Masalskienė.
Vietname su sūnumi Asta lankėsi pirmą kartą, ten daugiausia laiko praleido sostinėje Hanojuje, dienai buvo išvykę į prie Pietų Kinijos jūros esantį Ha Longą. „Nebuvo nė vienos vienodos dienos“, – sako Asta ir priduria, kad dalį dienos ji praleisdavo su sūnumi, o likusį laiką tiesiog tyrinėdavo dar nepažintas Hanojaus gatves.
„Kaip man patiko slampinėti gatvėmis, stebėti žmones, ragauti visas gatvės prekeivių gėrybes, važinėti motorolerių taksi, lankytis tapytojų galerijose, pirkinėti suvenyrus ir vėl prisėsti valgyti ten, kur sėdi tik vietiniai. Hanojaus gatvės yra tikras muziejus. Buvome tik savaitę, daug laiko praleidome su sūnaus draugais, jie parodė pagrindinius miesto objektus, šventyklas ir net katedrą. Lankėmės kino teatre, svečiavomės draugų namuose, buvau net vietinių pamėgtame SPA centre“, – kelionės įspūdžius pasakoja A.Stašaitytė-Masalskienė.
Kol Lietuvoje snigo ir kaustė šaltis, Asta su sūnumi Emiliu Vietname mėgavosi rudeniška šiluma ir saule, ir tik paskutiniosiomis viešnagės dienomis teko slėptis nuo lietaus. Vietnamiečiai, pasak televizijos laidų vedėjos, labai paslaugūs, ramūs, bet kartu ir džiugūs žmonės. Tuo įsitikino ir pati A.Stašaitytė – sutiko pardavėją, kuri labai garsiai kalbėjo, o vėliau apkabino ir pabučiavo į skruostą.
Paklausta, ar Vietname kainos nesikandžioja, A.Stašaitytė-Masalskienė juokaudama sako, kad svarbu lėktuvo bilietą nusipirkti, o vėliau jau galima pasijausti turčiumi – šioje šalyje itin pigu.
Kokių klaidų nedaryti lankantis Vietname?
„Negalima skubėti. Einant per gatvę, negalima keisti krypties ir stabtelėti. Negalima bijoti gatvės maisto. Negalima manyti, kad aplink Centrinį ežerą rankomis mojuojantys ir šokantys žmonės yra keistuoliai, reikia šokti ir mojuoti kartu, jei nori išties pažinti Vietnamą“, – patarimus planuojantiems vykti į Vietnamą žarsto Asta.
Po kelionių grįžusi į Lietuvą, A.Stašaitytė-Masalskienė juokaudama pastebi, kad kiekvieną kartą jaučiasi tarsi esanti su „nurautu stogu“: „Grįžusi ilgai sėdžiu prie kompiuterio, kol prisimenu visus slaptažodžius.“ Namuose Asta turi ir nerašytą tradiciją – grįžusi kartu su vaikais aptaria, kas kelionės metu padarė didžiausią įspūdį. Tačiau šį kartą tai padaryti buvo sunku – Astai Vietname patiko viskas. Svajonėse – sugrįžti į šią šalį ilgesniam laikui.
Žiemą išlydėjo Karibų salose
Grįžusi į Lietuvą, Asta Stašaitytė-Masalskienė čia ilgai neužsibuvo – prabėgus vos mėnesiui išskrido daugiau kaip pusės mėnesio atostogų į Karibų salas. Šią kelionę Asta pradėjo planuoti prieš metus – daug anksčiau nei sūnus pasiūlė su juo kartu keliauti į Vietnamą. Kelionės į Karibus istorija – kiek netikėta.
„Bemaž prieš metus, mano vedamoje TV laidoje „Yra, kaip yra“ dalyvavo smagusis keliautojas Žygimantas Barysas, tada leptelėjau, kad į kokią pigią, bet tolimą kelionę labai norėčiau ir aš. Žygis paskambino gan greit ir išpyškino: „Radau skrydžius į kelias Karibų salas labai pigiai, sau pasiėmiau, jei nori, junkis.“ Puikiai supratau, kad tokie pasiūlymai ilgai nesimėto, tad su keliomis draugėmis sprendimą priėmėme per pusvalandį. Taip ir susidarė nereali chebrytė. Argi gali nuvilti menkai iki tol pažįstamų žmonių kompanija, kuri perka kelionę prieš metus?“ – juokaudama klausia A.Stašaitytė-Masalskienė.
Per šešiolika kelionės dienų Asta su draugais aplankė net penkias Karibų jūros salas: Martiniką, Barbadosą, Dominiką, Antigvą ir Gvadelupą. Sunku patikėti, bet skrydžio bilietai į Karibus ir atgal vienam asmeniui kainavo vos 270 eurų. „Ar aš nesu lietuvė, kad akcijomis nesinaudočiau?“ – juokauja Asta.
Labiausiai televizijos laidų vedėją nustebinęs dalykas Karibuose – salų skirtingumas. Ji pasakoja, kad, norint iš vienos salos nuskristi į kitą, kaskart reikėdavo pildyti pluoštą dokumentų, kiekviena aplankyta sala buvo savita – kitokia žmonių kalba, eismas, įstatymai, labai skyrėsi gamta.
Tačiau kelionėje būta ne tik malonių patirčių – Dominikos saloje buvo net iškilęs pavojus gyvybei. Tad viešnagė iš pirmo žvilgsnio svetingoje saloje kainavo daug nervų. „Baisu“, – taip patirtį Dominikoje apibūdina A.Stašaitytė-Masalskienė. Keliautojai liko be apartamentų, teko važiuoti automobiliu, kurio stabdžiai beveik neveikė, galiausiai vargais negalais surastas viešbutis pasitiko nosį rėžiančiu kvapu.
„Vienu kelionės metu mūsų didelė kompanija pasidalijo į dvi grupes. Vyrukai išskrido į kažkurią kitą salą, o keturios damutės pateko į Dominiką. Po dviejų dienų turėjome susitikti Gvadelupėje. Nuvykusios ten supratome, kad apartamentai, kuriuos užsisakėme ir už kuriuos sumokėjome, neegzistuoja, savininkas ragelio nekėlė. Kelias į juos kelis kartus tiesiog baigėsi be jokių įspėjamųjų ženklų. Išsinuomotas automobilis turėjo tik simbolinius stabdžius, o juo reikėjo važiuoti labai stačiais kalnais. Salos gyventojų žvilgsniai nebuvo, švelniai tariant, draugiški – raudoniu pasruvusios akys, abejingi žvilgsniai, alkani kūnai.
Vienintelis užsieniečių viešbutis saugomas ginkluotų žmonių, bet visi kambariai jame buvo užimti... Aš jau tikrai galvojau gulsiu to viešbučio teritorijoje tiesiog ant grindų koridoriuje, bet niekur iš ten neišeisiu. Artėjo vakaras ir to viešbučio administratorė susisiekė su kitame salos gale esančiu „panašiu“ viešbučiu, kad mus priimtų. Tai mes be tų stabdžių, iki saulei nusileidžiant, šiaip ne taip pasiekėme savo apartamentus su vandenyno vaizdu ir baisiu dvoku. Kadangi buvome atsidariusios duris, kad neuždustumėme, beveik nemiegojome. Toje saloje buvo taip nejauku ir, tiesiai šviesiai pasakysiu, baisu, kad lėktuvui pakilus, akys nuo džiaugsmo ašarų sudrėko. Tokie kelionių fragmentai yra pragariški, bet labai atskleidžia draugų, mūsų pačių savybes ir įsimena kur kas giliau, nei sklandžios dienos poilsyje ar prabangoje“, – neužmirštama patirtimi Dominikoje dalijasi A.Stašaitytė-Masalskienė.
Salose, kaip ir dera, visa kompanija daugiausia laiko praleido paplūdimiuose – kaskart vis vykdavo į kitą. „Smalsumą derinome su tinginyste, stengėmės pamatyti miestelių grožybes, apsilankyti garsiausiuose restoranuose, turguose, maldos namuose, kapinaitėse, kurios ten yra įspūdingos ir visiškai nepanašios į mūsiškes, nors ir krikščioniškos“, – pasakoja A.Stašaitytė-Masalskienė.
O kaip Karibuose be vietinio maisto? Asta sako, kad maistas ten paprastas, bet labai skanus, būtent toks, kokį ji labiausiai mėgsta. Daug salotų, grilinta žuvis, galima rasti ir didkepsnių, vištienos. Barbadose jai teko valgyti, kaip pati sako, didžiausią krabą, kokį tik kada matė gyvenime. Ten ji sulaukė ir netikėtos pamokos iš padavėjos – ji pademonstravo, kaip delikatesu mėgautis tiems, kurie mėgsta apgraužti kaulelius. „Man tai buvo neįkainojama pamoka“, – šypsodamasi prisipažįsta A.Stašaitytė-Masalskienė.
Čia ji turi ir patarimų tiems, kurie į Karibus ketina vykti pirmą kartą: „Kelionės metu būtina aplankyti kuo daugiau skirtingesnių salų. Mes neįveikėme net pusės, tad jau paprašiau Žygimanto, kad nuolat ieškotų pigesnių bilietų tomis kryptimis.“
Kokių klaidų nedaryti lankantis Karibuose?
„Neimti tiek daiktų, kiek leidžia jūsų bilieto taisyklės. Ten reikia tik šortų, pliažo skaros, kelių maudomukų ir kremo nuo saulės. Dar patarčiau įsidėti patogius kalnų batus (bent sportinius batelius), nes kai kuriose salose reikia vaikščioti nepatogiais takais, kad patektum į neįtikėtinus Dievo kampelius, iškyšulius ir savanas. Patikinu jus, verta pasistengti. Karibų gamtos vaizdai yra it sapnas“, – patarimais dalijasi A.Stašaitytė-Masalskienė.
