„Esame pati normaliausia šeima, – sako Asta, – su savais nesusipratimais, pavydu, padidėjusiu egoizmu, kai vienam atrodo, kad kitas per mažai jį išklauso, nesupranta. Ir krizių pas mus būna, tiktai nesame jokie „misteris ir misė tobulieji“.... Moteris neslepia, kad per tuos keliolika kartu praleistų metų jų santykiai ir leidosi žemyn, netgi atsidurdavo duobėje, o paskui ir vėl jausmai atgimdavo, grįždavo begalinis susižavėjimas, aistra.
Tuštumos jausmas, sunkumas, ašaros, savęs gailėjimasis – visa tai buvo. Ir kuo baigėsi? Tereikia palaukti. Nekelk audrų ir pamatysi, kaip saulė išlįs iš už debesų.
„Pirmą kartą Giedrių buvau labai įsimylėjusi, kai tekėjau. Antrąsyk – kai gimė Emilis, trečiąkart – kai į pasaulį atėjo Danielius. Dabar kaip tik – ketvirtas pakilimas... – šypsosi Asta. – Ir dėl to spauda mums padėjo. Buvome aptingę, jausmų, regis, nebereikėjo laistyti, ir staiga – šokas, kuris supurtė mus iš pagrindų“, – prisimena žiniasklaidoje pasklidusius gandus apie braškančią santuoką.
Asta žino, kad tvirtos šeimos pagrindas priklauso nuo pagarbos ir meilės. „Šiandien pridėčiau dar ir kantrybę. Pasitaiko akimirkų, kai, regis, ir pagarba jau sunkiai gali padėti, jei tik nepasiramstysi kantrybe. Visada reikia prisiminti, kaip buvo aną kartą. Tuštumos jausmas, sunkumas, per dažnos ašaros, savęs gailėjimasis – visa tai buvo. Ir kuo baigėsi? Tereikia palaukti. Nekelk audrų ir pamatysi, kaip saulė išlįs iš už debesų“, – šeimos išsaugojimo receptu dalijasi moteris.
Interviu bei fotosesija – naujausiame žurnale „Žmonės“.
