Visi klausia, iš kur per krepšinio pertraukėles išdygsta ta mergaitė su mikrofonu? Tai iš kur tu, Asta, atsiradai?
Labai keistas jausmas, kai diktofonas guli priešais mane. Paprastai aš dedu diktofoną ir aš užduodu klausimus. Sporto pasaulio žmonėms nesu svetima – dirbu jau ketvirtus metus, taigi turėjau laiko apsiuostyti. „Sport1“ televizijoje reikalų su krepšininkais, ypač Kauno „Žalgirio“ komanda, tekdavo turėti dažnai. Lietuvos rinktinėje – nemažai žalgiriečių, jie mane pažįsta. Per tuos metus atsirado daug visokių pažinčių – nesijaučiu įmesta į balą ar esanti ne savo vietoje. Puikai žinau, kur ir kodėl čia esu. „Ar norėtum mums patalkinti?“ – paklausė TV3 manęs dar pavasarį. „Jei tik mane išleis, jei galėsiu suderinti darbą portale ir televizijoje, žinoma!“ – ilgai svarstyti nereikėjo. Europos čempionatas man labai daug reiškia. Ir ne mano karjerai, ne darbams, o man pačiai, kaip žmogui.
Ar bent supranti, kiek daug merginų norėtų būti tavo vietoje?
Tikrai neįsivaizduoju. Juk visada viskas iš šono žiūrint atrodo kitaip. Tai yra sunkus juodas darbas. Nuo ankstyvo ryto iki vėlaus vakaro. Eteris yra tik maža dalelė to, kas vyksta „už kadro“ per čempionatą.
Na, žinoma, pasidažai lūpas, pasirausvini skruostus, susikeli plaukus į viršų, apsiauni aukštakulnius ir užkalbini, kurį nori. Netgi Joną Valančiūną!
Skamba viskas paprastai, bet taip nėra. Sporto žurnalistikoje išvaizda – dar ne viskas. Sutinku, ji padeda, bet svarbiausia – išmanyti sporto šaką, domėtis ja ir sekti naujausią informaciją. Šis darbas reikalauja daug energijos, kantrybės ir koncentracijos.
Esu girdėjusi, kaip vyrai svarsto: gal tai merginai kažkas į ausį pašnabžda klausimus? Vis tas blondinės įvaizdis?
Per čempionatą prieš eterį girdžiu tik režisierių šūksnius į ausinę: „Trys, du, vienas, Asta, kalbam...“
Šitas darbas man – iššūkis, žinoma. Vienas dalykas – užduoti klausimus, kai sėdi su kolegomis spaudos konferencijose, o visai kas kita tai daryti vienai. Per rungtines turi stebėti aikštę, kas vyksta, kokie keitimai, kokie deriniai. Kartais Tomo Pačėso pastabos leidžia suformuluoti įdomesnį klausimą. Tiesioginiame eteryje užvaldo jaudulys, natūralu. Tada tik svarstai, kaip čia paklausus to, ką buvai sugalvojusi.
Krepšininkai – žvaigždės, daugelio jų charakteriai – ne auksiniai. Bet kada koks Šarūnas Jasikevičius gali pasiųsti toli toli...
Na, Šarūno Jasikevičiaus dar nekalbinau. Žinau, kad taip gali atsitikti. Ir nebūtinai dėl to, kad užduodi kvailą klausimą, tiesiog tokia situacija, krepšininkas sudirgęs, žiauriai pavargęs, emocijos po rungtynių.
Rinktinėje yra ne tik veteranų, bet ir jaunesnių krepšininkų, aš mačiau, kaip jie augo. Jonas Valančiūnas prieš dvejus metus (Asta skėsteli rankomis)... Gal jie kitaip į mane žiūri, nes visus juos labai gerai pažįstu.
O kodėl krepšinis? Kodėl juo susidomėjai?
Ne, ne, ne tik krepšinis! Tai dabar, kai vyksta čempionatas, jis – numeris vienas. Kai vyksta pasaulio futbolo čempionatas, aš pasineriu į futbolą. Tiesiog dievinu dailųjį čiuožimą, prasidėjo pasaulio čempionatas – aš ten.
Nėra taip jau įprasta, kad moterys domėtųsi sportu...
Mano tėtis pamišęs dėl sporto, pats buvęs sportininkas. Nuo mažens prisimenu: sesė su mama žiūri „Santa Barbarą“, o mudu su tėčiu – krepšinį, futbolą. Aš taip augau ir sporte besiliejančios emocijos mane žavėjo. Teta pasakojo, kad trejų metų visiems apskelbiau: kai užaugsiu, būsiu komentatore. Tikriausiai dar nežinojau žodžio „žurnalistė“.
Sportas – neatskiriama mano gyvenimo dalis. Banalu, bet tai – tiesa.
Žurnalistės karjerą pradėjai žurnale moterims „Ji“. Galėjai ir toliau rašyti apie madas, grožį...
Bet kaip blogai aš jaučiausi kalbindama pramogų žvaigždes! Na, neįdomus man tas pasaulis, tuščias. Nepažinojau žvaigždžių, nesidomėjau mada, Vytauto Didžiojo universitete studijavau meno istoriją. Tiesiog turėjau gerą darbą, užsidirbdavau pinigų, bet kaip sunku man būdavo rašyti!
Kai sužinojau, kad kuriasi sporto kanalas „Sport1“, tą pačią dieną parašiau laišką tuometiniam jos vadovui Andriui Tapinui. Netrukus pakvietė į pokalbį, uždavė keletą klausimų: „Kur žaidžia Tyus Edney?“ Buvo 2008-ieji, o Tyus „Žalgirį“ paliko 1999-aisiais. Žinojau, kad Ukrainoje. Tada paklausė, kas laimėjo turnyrą „Australia Open“, man tai irgi buvo lengvas klausimas.
Ten dirbau dvejus metus. Teko vesti žinias, rengti reportažus ir kurti laidas. Tai buvo pati geriausia televizijos mokykla. O paskui grįžau į spaudą – pradėjau rašyti apie sportą! Dingo visos įtampos.
Ką reiškia, kai sporto pasaulyje, kur karaliauja vyrai, atsiduria moteris?
Prieš pradėdama darbą sporto televizijoje, aš netgi persidažiau plaukus! Tamsiai, tamsiai... Žinojau, kad taip bus lengviau. Tuo metu vyko Pekino olimpinės žaidynės, buvo daug veiksmo. Atsidūriau tarp sporto žurnalistų, na, pradžioje jie mane ignoravo, neslėpsiu. Vėliau viskas susitvarkė.
Vadinasi, išsikovoji pozicijas ir vėl gali persidažyti plaukus šviesiai? Ar bent kas pastebėjo?
Persidažiau plaukus, nes šviesi spalva man labiau tinka. Bent jau taip sako artimieji. Žinau visuomenės stereotipą apie blondines, tačiau, patikėkite, ne visos yra „tuštutės“.
O tavo širdies draugas? Gal jis – krepšininkas? O gal – futbolininkas?
Oi, ne! Mano draugas – ne sportininkas, bet su sportu irgi susijęs, turime daug bendrų dalykų. Krepšininkai, futbolininkai yra mano darbo aplinkos žmonės. Aš daug bendrauju su įvairiais sportininkais, matau, kokie jie yra, – vieni sugadinti, o kiti paprasti ir nuoširdūs.
