– Ar esate mačiusi pirmąją „Zero“ dalį? Jei taip, kokį įspūdį ji paliko?
– Žinoma, kad mačiau ir ne vieną kartą. Pamaniau, kad tokiame filme norėčiau nusifilmuoti. Pasirodo, nuoširdūs norai pildosi. Kai sužinojau, kad gavau Monikos vaidmenį, šokinėjau po namus ir šūkavau lyg paauglės per Manto koncertą. Kaimynai tikrai girdėjo.
Kai sužinojau, kad gavau Monikos vaidmenį, šokinėjau po namus ir šūkavau lyg paauglės per Manto koncertą. Kaimynai tikrai girdėjo.
– Kaip sekėsi sutarti su filmo kūrybine grupe? Gal prisimenate kokią nors kuriozinę situaciją ar nesusipratimą iš filmavimo aikštelės?
– Kuriozų nebuvo, nesusipratimų – taip pat. Darbas filmavimo aikštelėje pateisino visus mano lūkesčius ir net su kaupu. Jaudinausi siaubingai – juk tai pirmas rimtas mano vaidmuo kine. Bet tiek profesionalių ir nuostabių žmonių vienoje vietoje ne kasdien sutiksi. Ypač Lietuvoje. Niekada netikėjau, kai kas nors liaupsina kūrybinę grupę po bendro darbo, bet šiuo atveju aš juos liaupsinu. Atleiskit, draugai, bet kitaip neįmanoma. Jūs buvot nuostabūs!
– Kaip sekėsi filme įsijausti į gana intymią sceną su aktoriumi Vytautu Šapranausku?
– Scena daugiau komiška nei intymi. Be to, man labai pasisekė, kad būtent V.Šapranauskas buvo mano partneris. Jo puikus humoro jausmas – geriausias ginklas net ir kebliausiomis situacijomis.
 |
| Pauliaus Makausko nuotr./Aušra Štukytė |
– Kadaise svajojote tapti policininke, o dabar „Zero 2“ vaidinate policininko Maxo (aktorius Ramūnas Rudokas – aut. past.) žmoną. Ar tokį policininkų gyvenimą ir įsivaizdavote, koks yra parodytas šiame filme? Ką dabar manote apie šią specialybę, ar ji dar patraukli?
– Patikslinu – ne svajojau, o planavau. Visada svajojau tapti aktore, na gal dar apie dainininkės karjerą padūmodavau... Bet meška ausy gyvena, o balsas lyg dailiosios šarkos, tad... Na, o apie policininkus turiu tik gerą nuomonę. Tai viena iš sunkiausių ir pavojingiausių profesijų, kalbant tiek apie fizinius išbandymus, tiek apie dvasinius. Nemanau, kad ši specialybė man įkandama. Geriau vaidinsiu superherojų kine, nei bandysiu juo tapti tikrovėje.
Apie policininkus turiu tik gerą nuomonę. Tai viena iš sunkiausių ir pavojingiausių profesijų, kalbant tiek apie fizinius išbandymus, tiek apie dvasinius. Nemanau, kad ši specialybė man įkandama. Geriau vaidinsiu superherojų kine, nei bandysiu juo tapti tikrovėje.
– Papasakokite apie savo personažą – Moniką, ko ji siekia gyvenime? Kuo Monika skirsis nuo jūsų personažo Grasildos iš laidos „Dzin“, kurią buvo įpratę matyti televizijos žiūrovai?
– Monika turi tikslą. Ir tikslo siekimas yra stipresnis nei pats tikslas. Ji net nelabai suvokia ką ir kodėl daro, bet tuo pačiu kiekvienas jos veiksmas tikslingas. Joje yra dalelė visų pasaulio moterų, kurios dėl siekiamybės gali padaryti labai daug: rizikuoti savo šeima, sveikata ir net nesusimastyti, kad ant svarstyklių padėti nelygiaverčiai svoriai. Ar mes su Monika labai skirtingos? Galiu nuoširdžiai atsakyti, kad taip. Taip, kaip ji gyvena, aš nemoku ir nenoriu mokėti.
Kuo Monika gali būti panaši į Grasildą? Niekuo. Visų pirma, Grasilda yra šaržuotas personažas, sutirštintas tuštybių rinkinys. Monika yra realus tipažas. Kaip jau minėjau, aš ją suprantu, bet tokia nesu.
– Anksčiau esate sakiusi, kad Jums patinka linksmi vaidmenys, kurie yra Jūsų prigimtyje. Ar Moniką galima vadinti tokiu vaidmeniu?
– Nesu tikra, ar man labiau patinka linksmi vaidmenys, tiesiog jų teko daugiau vaidinti. Monika nėra vien linksmas arba vien tragiškas vaidmuo. Ji – lyg realiai gyvenantis asmuo. Juk kasdienybėje galima rasti tiek vieno, tiek kito.
 |
| Pauliaus Makausko nuotr./Aušra Štukytė |
– Pati esate patyrusi plastinę nosies operaciją. Koks Jūsų požiūris į dirbtinius būdus pagražinti išvaizdą? Ką manote apie Monikos pasirinktą būdą siekti karjeros – krūtinės didinimąsi dėl populiarumo?
– O kokie yra tie dirbtiniai būdai? Kosmetika, vitaminai, sveikas gyvenimo būdas, pagaliau meditacija – juk visa tai yra dirbtiniai būdai tapti gražesniam, geresniam. Mes nesame tobuli – nei kūnu, nei siela. Visi norai tobulėti reikalauja tam tikrų pastangų – valios arba pinigų. Mano kredo – tobulėk, jei gali ir tikrai to nori.
– Kaip manote, ar patekti į televiziją Jums padėjo išvaizda, ar užteko vien talento?
– Vienas kitam tikrai nesutrukdė. Bet į televiziją patenkama tik per pažįstamus. Prie šio atsakymo reikėtų prirašyti keletą šypsenėlių ir lai visi mąsto – tiesa tai ar ne...
– Kaip jaučiatės, kai gatvėje atpažįsta žmonės? Kokių reakcijų sulaukiate?
– Po laidos „Dzin“ mano nuoširdžiausi gerbėjai yra vaikai. Nemanau, kad kas nors galėtų likti abejingas, matydamas jų veideliuose nuostabą, sumišusią su susižavėjimu. „Zero 2“ nėra vaikams skirtas filmas, tad labai tikiuosi, kad dėl manęs į šį filmą eis kiek vyresni gerbėjai.
– Kokia veikla užsiimate laidai „Dzin“ pasitraukus iš TV3 ekrano?
– Pasibaigus darbui laidoje „Dzin“ liko visi kiti mano darbai: teatre, „Kaukių akademijoje“, mokykloje „Top fun“, televizijoje, kine. Veiklos ir idėjų daug. Duok Dieve, sveikatos. Su septynerius metus gyvuojančios „Kaukių akademijos“ aktorių, muzikantų ir tiesiog kūrybingų žmonių trupe randame ir komercinės veiklos, ir labdaringos. Ateinančią vasarą planuojame pakviesti vaikus į kūrybinę stovyklą, o pavasarį išleisti spektaklio premjerą.
– Kokių neįgyvendintų profesinių svajonių dar turite?
– Gauti „Sidabrinę gervę“ už vaidmenį kine ir „Auksinį scenos kryžių“ už vaidmenį teatre. Juokauju. Turiu svajonių, bet jų nesakysiu garsiai. Lai išsipildo.
