Trečiadienio rytą Vilniaus restorano „Aula“ kiemelyje vyko atgimstančio festivalio „Lituanika“ pristatymo spaudos konferencija.
Joje prisiminimais, istorijomis ir lūkesčiais dalijosi specialiai į Lietuvą atskridęs džiazo maestro Vladimiras Čekasinas, Marijus Mikutavičius, grupės „Antis“ lyderis Algirdas Kaušpėdas, grupės „BIX“ lyderis Saulius Urbonavičius-Samas, grupės „Airija“ muzikantai, Povilas Meškėla iš „Katedros“, TV laidų vedėjai Martynas Starkus ir Vytaras Radzevičius bei festivalio organizacinis komitetas.
„Suprantame, kad negrįšime atgal į laikus prieš 30 metų. Mes esame kitokie, kitokie laikai. Tačiau norime prisiminti tuos, kurių jau nėra“, - sakė vienas iš atgimstančio festivalio organizatorių Algimantas Miknevičius.
Festivalio jubiliejui specialią programą rengia grupės „Airija“, „Katedra“, „Bix“, „Rebelheart“, netikėtą pasirodymą žada grupės „Mašina vremeni“ lyderis, prieš karą Ukrainoje aštriai pasisakantis Andrejus Makarevičius, savo mėgstamiausių dainų rinkinį ruošia Borisas Grebenščikovas ir legendinė jo grupė „Akvariumas“.
Jubiliejinį koncertą vainikuos unikalus maestro Vladimiro Čekasino projektas, kuriame džiazo korifėjus žada sujungti kompiuterinę grafiką, džiazo muziką ir garsiausius Lietuvos roko muzikos atlikėjus.
Renginį ves du garsūs vyrai – Saulius Urbonavičius-Samas ir Martynas Starkus. „Dabar festivaliai pas mus tampa kasdienybė. Daug muzikos, daug muzikantų, gali pasirinkti... Nuostabu. Tačiau „Lituanika“ bus ta vieta, kur gali išskleisti trispalvę, ateiti su patriotinėmis mintimis, išreikšti džiaugsmą dėl to, kur dabar esame, ką išsikovojome“, - laukdamas renginio kalbėjo M.Starkus.
Prisiminimai ir jaudina, ir juokina
Vienas pirmųjų savo prisiminimais pasidalijo A.Mamontovas – jis neslėpė, kad grupei „Fojė“ pasirodymas „Lituanikoje“ kadaise buvo ypač reikšmingas. Atlikėjas išskyrė 1986-aisiais vykusį festivalį, kuris tada skambėjo VRM rūmuose.
„Tada atrodė, kad esame kokioje Amerikoje, Vakarų pasaulyje, kur groja geriausios grupės. Sunku tai papasakoti šiuolaikiniam žmogui, kuris negyveno toje sistemoje, keistame pasaulyje. Atėjęs iš gatvės, kažkokio pilko Žirmūnų rajono ten pakliūdavai į pasaką, kur odinėmis striukėmis apsirengę vaikinai groja sintezatoriais“, – pasakojo A.Mamontovas.
Darkart „Lituanikoje“ „Fojė“ grojo 1988-aisiais. „Visgi pirmasis pasirodymas buvo ryškesnis. 88-aisiais žmonės sakė, kad „Fojė“ mirė, taigi prisiminimai nebuvo tokie geri“, – juokavo A.Mamontovas.
Smagiais prisiminimais dalijosi ir A.Kaušpėdas. „Tais laikais „Antis“ buvo ne tokia kaip dabar. Grojome be Rakausko, be Būdos, netgi be Augustino. Tada ansamblyje grojo beveik vien architektai. Tada dar nebuvo filmo, frako, nieko nebuvo. Bet buvo lova“, – prisiminimais dalijosi A.Kaušpėdas. Omenyje taip pat turėjo 1986-ųjų festivalį – tada sėdėjo scenoje ant lovos, iš šonų – po merginą, ir dainavo.
„Lituaniką“ sunku pervertinti. Manau, jos nuopelnai labai reikšmingi. Ir Lietuvos kultūrai, ir demokratijai, ir tam, kaip mes čia dabar gyvename“, – sakė „Anties“ lyderis.
1988-aisiais „Lituanikoje“ debiutavo „Bix“. „Tai buvo mūsų skrydis, padėjęs išskleisti sparnus“, – sakė grupės lyderis Saulius Urbonavičius-Samas. Kartą atsistojusi festivalio scenoje grupė netruko sulaukti pasiūlymo koncertuoti Berlyne. „Tada tai atrodė tiesiog neįmanoma“, – tikino jis.
1988-ieji ilgam įsirėžė Samo atmintyje. „Dabar sunku prisiminti – viskas buvo kaip transe... Didžiulė publika, Vilniaus sporto rūmai, kurie tada atrodė tokie dideli, nors ir su dviem kolonėlėm įgarsinti. Legendinis bufetas... Tai buvo reiškinys, kuris visoms mūsų grupėms turėjo didelę reikšmę. Tai tikrai buvo kaip sparnai“, – sakė muzikantas.
Iš kitos pusės apie festivalį pasakojo M.Mikutavičius. „Kai skambėjo pirmoji „Lituanika“, man buvo apie 15 metų. Kartu su Martynu bandėme prisiminti, kuo tada gyvenome – buvome vaikai, paaugliai. Buvome iš tų, kurie pirko bilietus. Bet atsimenu, kad festivalis tada simbolizavo proveržį, laisvę. Mums tai atrodė labai kieta – buvo kova prieš sistemą, nors ir nesupratome, kas ta sistema“, - kalbėjo atlikėjas.
Jis prisimena, kad į „Lituaniką“ mokykloje norėjo eiti visi. Ir visi norėjo pritapti: „Kam tėvai neleido eiti, tie pasidarė „lažakai“. Prisimenu, kaip su draugu nuėjome į parduotuvę ir nusipirkome šuns antkaklius. Įsijaučiau dar labiau – įlindau į mamos bižuteriją, pasiėmiau sidabrinius karolius ir apsijuosiau savo kelnės. Tai atrodė labai „rokas“.“
Ir dabar M.Mikutavičius apie „Lituaniką“ kartais pagalvoja: „Žiūrėjai tada į tuos vyrus scenoje ir norėjai būti kiekvienu iš jų, toks pats kietas. Kartais lipi į sceną ir nori pasijausti taip, kaip jie tada jautėsi.“
Apie festivalį „Lituanika“
Pirmasis festivalis „Lituanika“ įvyko 1985-aisiais. Išvėsusioje populiariosios muzikos scenoje tai buvo tikras sprogimas. 1986, 1987, 1988 metais Vilniaus koncertų ir sporto rūmai vos sutalpino norinčius pasiklausyti geriausių Sovietų sąjungos grupių ir užsienio garsenybių. Trys festivalio dienos virto šešiomis, o festivalio scenoje pasirodydavo daugiau nei dvidešimt grupių.
Per keturis „Lituanika“ metus, padedant Lietuvos bičiuliui, tuomet itin populiariam muzikos kritikui Artiomui Troickiui, Vilniaus scenoje pasirodė beveik visos geriausios to meto roko grupės, A. Troickis tarsi jautė neseniai iš rūsių išlipusių roko grupių talentą ir siuntė jas į „Lituaniką“.
Dar ir dabar daugelis Rusijos roko klasikų – „Akvarium“, „Kino“, „Nautilius“, „Avia“ „Bravo“, „Brigada S“, „DDT“, „Aukcion“, latviai „Lyvi“, „Jumprava“, Gunaro Grapso grupė prisimena Vilniaus festivalį kaip itin reikšmingą savo karjeros etapą.
1988-aisiais „Lituanika“ festivalyje pasirodė „Die Toten Hosen“ iš Vakarų Vokietijos, „Lombard“ iš Lenkijos ir daugybė kitų. 1986 metais „Lituanikos“ festivalyje prasidėjo grupių „Antis“ ir „Foje“ skrydis, vėliau iškilo „BIX“, „Katedra“, „Ad Libitum“ ir kitos lietuviškos roko grupės.
