Neliūdi praleidusi progą užlipti ant M.A.M.A scenos
Penktadienį Monikaze laimėjo M.A.M.A metų elektroninės muzikos atlikėjos nominaciją. Deja, ant apdovanojimų scenos ji neužlipo, nes, kaip pasakojo 15min, nė per plauką nesitikėjo laimėti, todėl tuo metu buvo tualeto patalpose.
„Tiesą sakant, aš, kartu su draugėmis, išėjau į tualetą prieš pat paskelbimą. Visiškai nesitikėjau laimėti, todėl sėdėjau prie paskutinio staliuko, kažkur gale. Maniau, kad tikrai neįmanoma laimėti. Nebuvo tokios minties, kad galiu praleisti savo paskelbimą“, – kalbėdama su 15min juokėsi ji.
Kadangi nesitikėjo, tai ir kalbos nebuvo pasiruošusi. Nors, kaip prisipažino, sėdėdama renginyje ir besiklausydama kitų kalbų, šiek tiek galvojo, ką reiktų pasakyti.
„Būčiau pasidžiaugusi už Lietuvos elektroninę muziką ir kad tokiai muzikai yra vieta“, – šypsojosi pašnekovė.
Grįžusi ir sužinojusi, kad gavo statulėlę, Monika teigia buvusi šokiruota gerąja prasme, nes, kaip pati apibūdina, yra į mažą auditoriją orientuota muzikos kūrėja: „Man buvo keista, iš kur jie mane žino, bet šiaip tikrai džiaugiausi, kad elektroninė ir į nišinę auditoriją orientuota muzika turi vietą Lietuvos popkultūroje. Tikiu, kad tai formuoja lietuviškos muzikos savitumą.“
Kūrėja nesigraužė, jog negalėjo užlipti ant scenos: „Juk niekas nuo to nepasikeis, jei imsiu save pliekti. Statulėlę atsiėmiau, visi kartu ja pasidžiaugėme, paglostėme ir nusifotografavome. Visko nutinka.“
Monikaze nuotraukų galerija:
„Monikaze“ ją vaikystėje vadindavo tėtis
Nors ir atrodo, kad Monikaze yra prie jos vardo „Monika“ pridėtos dvi pirmosios pavardės raidės „Ze“, tačiau yra dar viena šio pseudonimo reikšmė. Kiek mergina prisimena, būtent Monikaze ją vaikystėje vadindavo tėtis.
„Jis sakydavo, kad kaip Kamikadzė, bet be „d“ raidės. Maža turėjau daug agresijos, o gal reiktų sakyti, kad testosterono. Buvau labai aktyvus vaikas, griaudavau ir daužydavau viską aplinkui“, – prisimena metų elektroninės muzikos atlikėja.
Monikaze neslepia, kad ir dabar visko būna – ji randa savyje to vaikiško aktyvumo. Paklausta prisiminė istoriją, kai buvo pradėjusi studijuoti grojimą kanklėmis Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Ji mokėsi pas dėstytoją, kuri Monikai sakydavo, kad ši visada išsiblaškiusi ir išsitaškiusi.
Tiesa, mergina kanklėmis grojo tik metus, nes ir buvo įstojusi su ta mintimi, kad pereis į kompoziciją, tiesiog iš karto to padaryti, kaip pati teigė, neišdrįso. Tais metais, kai grojo kanklėmis, dar puse etato dirbo padavėja, o naktimis kurdavo. Be to, vaikščiodavo į individualias pamokas pas dėstytoją Mindaugą Urbaitį, kuris jai, kaip pasakoja, labai padėjo.
„Buvo košmariški metai. Bet su kanklėmis groti man patiko, iš tikrųjų viskas patinka, kas yra muzika. Gal net su tūba galėčiau groti ir būtų smagu“, – 15min sakė Monikaze.
Muzikantė juokauja, kad į senatvę visi nusiraminame: „Dabar kuriu albumą apie vandenyną ir žuvis, tad jaučiuosi kaip kokia senolė terapijoje. Pasileidžiu ambient stiliaus muziką ir nardau po įvairius sluoksnius, tarsi vandenyje.“
Atsitraukė nuo akademijos ir išvažiavo į Bristolį pabendrauti su tėčiu
Viename interviu M.Zenkevičiūtė užsiminė, kad nuo visų akademinių ir konservatorinių dalykų bėgo į Angliją, Bristolį. 15min ji patikslino, kad iš tikrųjų ne bėgo, o tiesiog norėjo pasižiūrėti, kaip kurtų be išorinių įtakų.
„Kai eini į kompozicijos egzaminą, žinai, kad yra tam tikras skambesys, kurį turi pasiekti, kad tave gerai įvertintų na, bent jau aš tai pajutau.
Kad ir kaip stengiamės būti objektyvūs muzikoje, vis tiek egzistuoja tam tikras subjektyvumas tame objektyvume ir kaip jį suvokiame. To sunku išvengti bet kokiai ugdymo institucijai“, – pasakojo muzikantė.
Pasiėmusi akademines atostogas Monika išvyko pas tėtį, kurio, kaip pati pripažino, gerai nepažinojo: „Mano tėvai šiek tiek pykosi, išsiskyrė ir su tėčiu daug vaikystėje nebendravau, tad mačiau proga pabendrauti su juo daugiau.“
Kūrėja gyveno pas savo tėtį, dirbo padavėja, o naktimis kurdavo.
„Buvo išlaisvinanti patirtis, nes pajutau, ką reiškia neturėti jokių išorinių aplinkybių, kurios daro įtaką, pajutau laisvę.
Susipažinau su Bristolio muzikos kultūra, susibendravau su žmonėmis, mėgstančiais eiti į klubus, kuriuose groja techno muzika. Įsikvėpiau tuo, kaip jie jaučia muziką ir be jokio ego mėgaujasi procesu, groja pasikeisdami už DJ pulto. Kaip jiems tai yra natūralu, kaip toks gyvenimo būdas įaugęs į kultūrą“, – apie gyvenimą Bristolyje 15min atviravo Monika.
Su tėčiu susipažinti jai vis dėlto pavyko, kaip tikina, iki pat dabar jie labai gerai sutaria, todėl smagu vis nuskristi į Bristolį ir jį aplankyti. Monika džiaugiasi, kad galėjo pamatyti tą savo pusę, kurios niekada nesuvokė: „Galvojau, kad tam tikri dalykai yra mano asmenybės dalis, bet kai juos pamačiau pas tėtį, galvojau, vau, va iš kur tie kampuoti rankų judesiai.“
Beje, tėtis labai palaiko Monikaze kūrybą. Jis, kaip patikina kūrėja, yra atviras žmogus, o jai konstruktyvi kritika, kai žmogus pasako tai, ką galvoja, o ne bando pataikauti, yra neįkainojamas dalykas: „Mano tėtis šauna tiesiai šviesiai, jei kas nors nepatinka. Man tai labai padeda.“
Kuria naktį dėl aštresnių pojūčių
Nors Monikai žmonės dažnai sako, kad jos gyvenimo būdas yra nesveikas dėl to, kad ji kuria naktį, mergina tikina, jog kol kas jai kitaip tiesiog nepavyksta. Muzikantė dėkoja jai kūrybinę erdvę suteikusiam Arūnui Zujui iš „Mama“ studijos, kurioje dieną vyksta įrašai, o naktį ji gali įgyvendinti savo idėjas.
„Nuo pat vaikystės man naktis yra ypatingesnė – net, regis, girdžiu kitaip šiuo paros metu. Gal čia susiję su instinktais, nes mes esame tokie gyvūnai, kuriems reikia apsiginti nuo plėšrūnų ir todėl naktį turime aštresnius pojūčius. Nežinau, čia tik teorija“, – dėstė pašnekovė.
Muzika lydi nuo pat vaikystės
Monika jau net neatsimena, kada susidomėjo muzika. Jos mama buvo režisierė, tad kartu užsiimdavo menine veikla – kurdavo įvairias daineles, spektaklius. Paskui Monikaze pradėjo eiti į muzikos mokyklą, tada – į Stasio Šimkaus konservatoriją. Pabaigusi, ėmė mokytis Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.
Su elektronine muzika labiau susipažino studijų metais. Tada, kai jau buvo giliau išnarpliojusi pačią kūrybą.
„Pamačiau, kiek daug elektroninė muzika atveria galimybių, o man visada norėjosi eksperimentuoti ir surasti savo būdą padaryti kažką kitą, gal netgi išrasti dviratį iš naujo. Elektronika suteikia platų spektrą priemonių tai pasiekti. Kai jau atradau, nebegalėjau iš to išlįsti, supratau, kad ten ir pasiliksiu“, – kalbėjo ji.
Naujausią albumą išleido tarptautinį pripažinimą pasiekusi Didžiosios Britanijos įrašų kompanija
„Jau nuo seno klausausi Annos Meredith kūrybos, o ji yra leidybos kompanijos „Moshi Moshi Records“, su kuria esu pasirašiusi kontraktą, įkūrėja“, – stebėjosi sutapimą pastebėjusi pašnekovė.
Paklausta, ką patartų atlikėjams, norintiems, kad ir jiems nusišypsotų sėkmė dirbti su tokio dydžio kompanijomis, Monika atsakė, kad svarbiausia tiesiog būti nuoširdiems sau, drąsiems ir tikėti, jog anksčiau ir vėliau sėkmė ateis, jei įdėsi daug darbo ir tikėjimo savo veikla.
„Taip, aš manau, kad man pasisekė, bet tikrai daug dirbau, stengiausi ir manau, kad jie nuoširdžiai pamėgo mano kūrybą ir dėl to susisiekė su manimi. Taip gali atsitikti bet kam, reikia tik tikėti“, – 15min sakė Monikaze.
Savo naujausią albumą „Waste of Space“ muzikantė pristatė klube „Kablys“. Koncerte buvo ne tik garsas, bet ir vaizdas – dviguba patirtis, kuri nepaliko abejingų.
„Turiu daug padėkoti Tomui Stoniui, kuris kūrė šviesų instaliaciją kartu su „Šviesiai garsiai“ ir „Videoprojektai“ pagalba bei savo kolega Pauliumi Varonenka“, – gražių žodžių kolegoms negailėjo ji.
Monika papasakojo ir apie netikėtai įvykusią pažintį su Tomu. Jis po vieno pasirodymo parašė į feisbuką – pagyrė, kad jam patinka, ką daro Monika, ir pasiūlė sukurti ką nors kartu.
„Pradėjome bendrauti, labai susidraugavome, atradome daug bendro. Mūsų skoniai labai sutampa. Atrodo, kad jis savo vaizdu išreiškia panašiai, kaip aš garsu. Įvyko tokia stilistinė, graži simbiozė. Ne tiek viena kitą papildanti, kiek viena kitą perteikianti.
Mūsų požiūris yra panašus, todėl smagu dirbti. Po koncerto susilaukėme gerų atgarsių. Smagu, kad apskritai viduryje savaitės atėjo daug žmonių. Turėtume greitu metu surengti dar vieną koncertą“, – džiaugėsi kūrėja.
Bendradarbiauti norėtų su visais, tačiau vadybininkui kelia aukštus reikalavimus
Paklausta, ar norėtų pradėti dirbti su muzikos vadybininku, Monika atvira – pastaruoju metu jai būna sunku pasitikėti žmonėmis, o ir patirties šioje srityje neturi, tad net nežino, ko reiktų tikėtis.
„Jeigu žmogui patiktų mano veikla ir muzika, turbūt jis ir pats įdėtų širdies į savo veiklą. Tas yra svarbiausia – užsidegimas ir meilė savo veiklai. Ir, žinoma, pasitikėjimas. Juk atiduoti savo kūdikėlį kažkam į rankas nėra lengva. Man muzika yra 99 % viso gyvenimo, dėl to taip atsargiai į tai žiūriu“, – neslėpė Monikaze.
Vis dėlto į bendradarbiavimus su kitais atlikėjais ji žiūri laisviau – tai labai mėgsta. Anot merginos, tuomet susijungia skirtingi muzikiniai pasauliai ir asmenybės, jai smagu girdėti kito žmogaus ausimis ir matyti kito akimis.
„Norėčiau ką nors sukurti su visais pasaulio žmonėmis, nes visada galima atrasti ką nors naujo net ir su tų žanrų atlikėjais, kurių mažiau klausausi. Visada įdomu, kas gali gimti iš to rezonanso“, – 15min teigė Monika. Ji taip pat pridėjo, kad yra sukūrusi bendrą dainą kartu su prodiuseriu Vaiperiu, kurioje pati dainuoja lietuviškai.
Ateities planuose – nauji projektai, albumas ir koncertai
Monika gavo ir finansavimą iš kultūros asociacijų bei įvairių pasiūlymų iš savo leidybos, tad dabar dirba ties keliais projektais. Vienas, kaip jau ir pasakojo, yra apie vandenyną ir žuvis, bei vadinsis „Nobody cares about the fish“.
Kitas – albumas apie pasaulį vaiko akimis. Daugiau kūrėja nieko negali papasakoti, nes yra idėjų generavimo etape.
„Kartais reikia pavirškinti ir pagyventi tomis idėjomis, kurios vėliau gali atgimti garso pavidalu ir per vieną naktį. Kiekvieną dieną daug kuriu. Būna pavargusios ausytės. Kartais jaučiuosi kaip senolė, kai pabuvus ilgiau renginyje net suskausta ausis.
Aš sakau, kad net ir neturiu asmenybės – tik kuriu muziką, kuri kalba už mane ir apie mane atskleidžia tam tikrus dalykus. Viename interviu esu pasakojusi, kad savo kūrinyje netgi esu pastebėjusi polkutės motyvų – vadinasi, tai irgi esu kažkiek aš, nors niekad to nebūčiau pagalvojusi“, – tikino pašnekovė.
