– Rimvydai, papasakok, kaip tavo gyvenime atsirado muzika. Ar ja domėjaisi jau nuo vaikystės?
– Taip jau atsitiko, kad kai man buvo 4 metai, tėvai atsitiktinai padovanojo žaislinį vaikišką pianiną. Pastebėję, kad negaliu nustoti klausyti muzikos ir spaudinėti klavišų, pasiūlė pabandyti groti tikru pianinu. Labai daug apie tai niekad negalvojau, bet jau trečioje klasėje pradėjau groti iš klausos, kurti savo dainas, visad jaučiau, kad noriu dainuoti žmonėms. Todėl baigiau muzikos mokyklą, o vėliau įgijau aukštąjį muzikinį išsilavinimą. O įdomiausia tai, kad norai taip ir nepakito. Mano svajonės pildosi – todėl šiandien dainuoju savo gerbėjams.
– Ar tavo dabartinė veikla taip pat susijusi su muzika? Ar tave palaiko tėvai?
– Turiu labai daug įvairios veiklos ir visa mano veikla vienaip ar kitaip yra susijusi su menu – tapyba, rašymas, modeliavimas. Bet daugiausia laiko skiriu muzikai. Rašau dainas, dirbu studijoje, ieškau įvairių skambesių, eksperimentuoju, lankausi koncertuose ir pats juos rengiu.
Nemeluosiu, kad tėvams ilgą laiką buvo kiek neįprasta, kad augdamas šokau ir vaidinau teatre, kūriau dainas, ir jas atlikau konkursuose ar miesto renginiuose. Dainavau chore, grojau pianinu, gitara, akordeonu ir tūba. Mano giminėje nebuvo daugiau taip labai į menus įnikusių žmonių, tad dažnai jaučiausi nesuprastas, bendraminčių buvo mažai, apie muziką ar kūrybą daugiau rašydavau, nei kalbėdavau su kitais. Bet džiazo vokalo studijos ir laimėta antra vieta „X faktoriuje“ palaipsniui padėjo įtikinti artimuosius, kad tokia veikla mane labai džiugina ir, kad darau tai su didele meile.
Jeigu anksčiau tėvai kartais ir pažiūrėdavo atsainiai į mano muzikinę veiklą, dabar jie su pasididžiavimu pasakoja draugams ar pažįstamiems klausytis mano muzikos.
– Kaip nusprendei dalyvauti „X faktoriuje“? Galbūt tave kas nors paskatino?
– Pamačiau žodį „paskatino“ ir galiu pasakyti taip, taip, taip, būtent, paskatino. Dalyvauti neplanavau ir netikėjau, kad dalyvausiu. Norėjau pralaužti ledus muzikoje, bet vis bandžiau apeiti televiziją, atrasti kokį kitą būdą. Draugė juokais pakalbino mane, kad dalyvaučiau „X faktoriuje“, o aš atsisakiau.
Ji nepasidavė ir dvi valandas mane įtikinėjo, kad turiu nueiti. Ir vis tiek sakiau ne. Šalia buvęs žmogus pakomentavo mūsų diskusiją ir paklausė, ar tikrai noriu savo gyvenimą sieti su muzika, jei nesu pasiryžęs išbandyti net ir dalyvavimo televizijos projektuose? Tada supratau, kad tai yra visiška tiesa. Šis komentaras mane privertė susimąstyti, todėl ir nusprendžiau eiti, išbandyti, net jei man tai nepatiktų. Dėl to pokalbio dabar esu antros vietos nugalėtojas ir būtent todėl dainavau visai „Žalgirio“ arenai.
– Papasakok apie savo patirtį projekte. Ar nebuvo baisu pasirodyti prieš šimtus žmonių ir tūkstančiams televizijos ekranų žiūrovams?
– Oi, na, visko buvo. Pradedant nuo to, kad labai nemėgau muzikos, kurią atlikau, baigiant tuo, kad po transliacijų nebežinodavau, kur pasidėti, norėdavosi ir verkti, ir sėdėti kambaryje visiškoj tyloj. Esu paprastas žmogus, tad, radus 300 naujų žinučių ir informacija užpiltas medijas, kildavo streso ir nerimo.
Darbas buvo intensyvus, įtemptas, o ir paskutiniai studijų metai tikrai nepalengvino mano dalyvavimo projekte. Reagavau į viską maksimaliai jautriai, buvo sunku bendrauti su draugais ir šeima, nebesupratau, ko noriu, buvau pervargęs ir išsiblaškęs.
Bet negaliu sakyti, jog man nepatiko projektas – priešingai, labai džiaugiuosi, kad jame dalyvavau, patyriau puikių emocijų ir nepasidaviau. Jaučiu, kad viskas vyko savo laiku ir savo vietoje, tad nesigailiu ir esu dėkingas, draugams, šeimai, kurie mane džiugino ir palaikė viso projekto metu, tiek žmonėms projekte, su kuriais dirbau, bei žiūrovams, kurie mane palaikė, balsavo.
– Turi labai įdomią pavardę, bet turbūt tai sceninis vardas?
– Pseudonimas Antturi buvo sukurtas ne iš pavardės, nors, tiesa, skandinavai tokią pavardę turi. Dar kiti Antturi tapatina su gėlės anturio pavadinimu, bet čia taip pat ne šis atvejis.
Visada turėjau tokią viziją, kad į sceną dainuoti lipsiu tik tada, jei galėsiu būti savimi, be jokių išorinių faktorių. Norėjau pseudonimo, kuris apibūdintų mano požiūrį į muziką ir tai, kaip suvokiu kūrybą, todėl negalėjau naudoti savo vardo. Ieškojau lietuviško žodžio, kuris neskambėtų lietuviškai, būtų nežinomas, nevartojamas, senas. Donelaičio tekstuose radau žodį „antturi“, šio veiksmažodžio reikšmė – saugoti, laikyti, išlaikyti. Man patiko žodžio prasmė, todėl nesunkiai sutapatinau tai su savo kuriama muzika. Nors pastebėjau, kad žmonės į šį pseudonimą reaguoja įvairiai, dvejopai.
– Neseniai pristatei naują dainą. Papasakok apie ją.
– Savo naują dainą „Heal“ išleidau liepos 12 d. kartu su muzikos prodiuseriu Jokūbu Tulaba. Taip jau atsitiko, kad vieną rytą atsikėliau labai anksti, kupinas kažkokio neapsakomo dėkingumo pasauliui ir panorau tuo jausmu pasidalinti su visais. Per 15 minučių parašiau dainą ir iš karto su jos juodraščiu kreipiausi į Jokūbą. Jis sutiko padirbėti, tad po kelių valandų jau turėjome dainos studijinį variantą. Labai myliu spontanišką, įkvepiantį darbą, tad labai nudžiugino tiek procesas, tiek rezultatas. Jokūbas turėjo ir savo viziją, tad daina yra dviejų idėjų sintezė.
„Heal“ yra apie tai, kad gyvenime viskas gali būti labai paprasta, tik reikia bandyti pajausti, pamatyti, kas aplink mus. Šią dainą skiriu visiems žmonėms, kuriems ką nors šiame gyvenime skaudėjo. Ir nesvarbu, ką ir kaip skaudėjo, dantį ar koją, širdį iš sielvarto ar iš liūdesio, ši daina jiems.
– Kaip manai, ko reikia atlikėjui, kad jis būtų greitai pastebėtas? Galbūt daug pinigų, reklamos, o gal priešingai charizmos, išskirtinės išvaizdos?
– Yra labai daug būdų, kad tave pastebėtų. Vienam padeda prasimušti pažintys, kitam turtinga šeima, dar kitam darbai, nuovoka, talentas. Savo aplinkoje turiu visokių pavyzdžių. Bet taip pat manau, kad prioritetas muzikantui ar atlikėjui turėtų būti ne populiarumas ir dėmesys. Gali nuskambėti dviprasmiškai, nes artistais juk tampame todėl, kad norime kažkuo pasidalinti su kitais.
Ne kartą teko pastebėti, kai atlikėjai pametę galvas bando prasimušti, bet nemyli to, ką daro, nemyli savęs, aplinkinių, net klausytojų. Tai sakau todėl, nes būti pastebėtam ir mylimam nebūtinai yra lygu laimei, sėkmei ar geriems dalykams. Manau, pirma reikia matyti save ir tai, kas aplink mus, o sekėjų skaičius ir perklausos niekada nebus tikrasis objektyvus tavo darbų įvertinimas.
– O kaip tavo gyvenime šalia muzikos atsirado gėlės?
– Žinote, kai pirmą kartą manęs tėvai paklausė, kuo noriu būti užaugęs, aš atsakiau floristu, po metų – dainininku. Tada man buvo penkeri. Tėvai net nesuprato, iš kur pas mane atsirado toks žodis „floristas“.
Visada stebėjau aplinką ir jaučiau ypatingą susižavėjimą tam, kas gyva, ypač augalams. Savo kambaryje auginu mažiausiai 20 įvairių augalų. Visada norėjau išmėginti floristikos sritį, – dekoras, kruopštus ir kantrybės reikalaujantis darbas visada buvo mano aistra.
– Kada nusprendei, kad reikia padirbėti Manto Petruškevičiaus gėlių salone?
– Tai buvo atsitiktinis, spontaniškas sprendimas mano gyvenime. Draugams pasakojau, kad noriu dirbti su augalais, kurti puokštes, o jie mainais man siuntė darbo pasiūlymus. Šis iš karto mane sudomino, tą pačią akimirką parašiau laišką dėl galimybės dirbti.
– Ar sunkiai gavai šį darbą?
– Pats stebiuosi, bet ne. Pasirodo atitikau bene visus reikalavimus. Jaučiausi taip, lyg viskas vyksta savaime, rodos, ėjau ten, kur mane vedė gyvenimas.
– Mantas griežtas vadovas?
– Mantas labai geras, paslaugus žmogus. Nesakyčiau, kad griežtas, sakyčiau, darbštus, šalia jo norisi pasitempti.
– Papasakok, su kokiais sunkumais tenka susidurti darbe.
– Labai juokiuosi iš savęs, bet sunkiausia darbo dalis man yra skaičiai, užsakymai, mokėjimai ir visi kiti popieriai. Nemėgstu pildyti lentelių, nemėgstu sistemų – tokių dalykų yra kiekviename darbe, tai yra sunkiausia dalis.
Be abejo, tokiame gėlių salone stengiuosi pateikti maksimaliai kokybišką produktą, gėlės turi būti apžiūrėtos ir supakuotos preciziškai. Tai reikalauja didelio atidumo ir kruopštumo.
– Salone kyla kokių nors juokingų nesusipratimų?
– Pasitaiko ir kurioziškų situacijų, būna absoliučiai visko. Bet pastaruoju metu draugams juokauju, kad bijau, jog dėl tokių įvykių esu kaltas aš pats.
Esu spontaniškas, nuolat visur lekiu. Taip ir būna, kad atvažiuoju į degalinę be banko kortelės arba, pavyzdžiui, prieš porą mėnesių sulaukiau skambučio iš policijos, nes mano mašina pati, man miegant, išvažiavo iš kiemo ir išlaužė tvorą. Čia tikra istorija. Dabar juokiuosi, o tada nesijuokiau.
– Kaip reaguoja tėvai ir draugai į tokį tavo darbą?
– Draugai labai džiaugiasi, žino, kad esu pametęs galvą dėl gėlių ir visko, kas gražu. Tėvai iš pradžių nustebo tokiu mano pasirinkimu, bet dabar jau su džiaugsmu visiems apie tai pasakoja. Žinoma, buvo ir tokių, kurie kritikavo ir pašiepė tokį mano pasirinkimą, bet man tai nėra labai svarbu.
– Ar dirbi tik salone? O galbūt puoši ir įvairių žmonių renginius?
– Šiuo metu dienas leidžiu arba salone, arba studijoje. Bet jeigu kada nors atsiras tokia proga, esu tikras, kad darysiu ir tai.
– Kokios M.Petruškevičiaus parduodamų gėlių kainos? Ar jos skirtos tik žmonėms, kurie gali daug sau leisti?
– Vieniems brangu, kitiems pigu, kalbėti apie kainą man neišeina. Bet esu tikras, kad kaina, kokybė, vertė ir visi kriterijai yra pasverti ir gerai apgalvoti.
– Kokie tavo ateities planai? Galbūt atidarysi ir savo floristikos parduotuvę?
– Tiesa, buvo tokių minčių, jeigu kada panorėsiu savo gyvenime viską pakeisti, išvyksiu kur nors į Prancūzijos provinciją, atidarysiu gėlių parduotuvėlę ir sau ramiai gyvensiu (juokiasi). Bet ateities planuose kol kas daug muzikos, dainų ir koncertų. Kiek vėliau – albumas ir knyga.
