Žinia apie naktį iš pirmadienio į antradienį ligoninėje užgesusią E.Nekrošiaus gyvybę daugeliui buvo kaip žaibas iš giedro dangaus. „Per anksti, gerokai per anksti...“ – lyg susitarę kartojo jo kolegos, bičiuliai, artimi draugai.
Vieni jį vadino gyvenimo mokytoju, kiti – teatro banginiu, talentingu kūrėju, išmintingu, detalėms dėmesingu žmogumi, užsispyrusiu žemaičiu ar tiesiog... Eimiu.
Pagerbti E.Nekrošiaus į „Meno forto“ salę nuo 12 val. rinkosi baltomis gėlėmis nešini šeimos nariai, draugai, daugybę garsių aktorių, režisierių, scenos meno kūrėjų.
Režisieriaus atminimą pagerbė ir prezidentė Dalia Grybauskaitė. „Keičiasi epocha, keičiasi žmonės, aktualijos. Ateis kiti, kitokie, bet tokie kaip Nekrošius jau niekada neateis ir tokių kaip Nekrošius mes niekada nepakeisime“, – žurnalistams sakė prezidentė.
TAIP PAT SKAITYKITE: Į šv. Mišias už Eimuntą Nekrošių rinkosi artimieji, teatro kolegos ir jo kūrybos gerbėjai
„Gražiai prisimenu jį. Daug dirbta, dideli darbai nuveikti. Prisimenu jį kaip žmogų, kuriam iš viršaus buvo uždėta kažkokia žymė, kad sustoti – negalima. Nežinau kito žmogaus, kuris dirbo taip, kaip Eimuntas, taip stipriai atsiduoti darbui mokėjo tik Nekrošius. Gal todėl jam ir buvo skirta trumpiau“, – 15min kalbėjo aktorius, režisierius Algirdas Latėnas.
Gražių prisiminimų apie E.Nekrošių nestokoja ir Dalia Michelevičiūtė. Ji su režisieriumi susipažino 1994 metais, tuomet, kai baigė studijas. Pasak aktorės, sykį atėjusi į Nacionalinį dramos teatrą ji rado raštelį, kuriame buvo parašyta, jog ji turi paskambinti Eimuntui Nekrošiui.
„Į susitikimą su juo nuėjau virpėdama kaip lapas, labai bijojau, bet nebuvo jokios atrankos, jis tiesiog pasakė, kad ateičiau kitą savaitę į repeticiją“, – prisiminė aktorė.
Ir nors jai teko dirbti su daugeliu garsių režisierių, E.Nekrošių D.Michelevičiūtė vadina vienu reikšmingiausių režisierių savo gyvenime. Ji jam iki šiol dėkinga ir už vaidmenį, kurį nuo 1995-ųjų kūrė spektaklyje „Mažosios tragedijos“, už jį ji buvo apdovanota kaip Geriausia metų aktorė.
„Žiūrėdavau į jo raukšles, į jo kaktą, akis – man tai buvo kaip visai kita visata, kaip minčių, asociacijų, svajonių, fantazijų žemėlapis“, – sakė ji.
D.Michelevičiūtei teko dirbti su geriausiai režisieriais: Jonu Vaitkumi, kurį iki šiol vadina savo didžiausiu mokytoju, Rimu Tuminu, Gintaru Varnu, Oskaru Koršunovu. Tačiau E.Nekrošius ją atskleidė kaip aktorę, subrandino, dirbant su juo jai atsivėrė keliai į tarptautines gastroles.
„Puškino „Mažosios tragedijos“ man buvo labai svarbus įkvėpimo gūsis, „Trys seserys“ – racionalesnis darbas, buvau iš jų visų vyriausia. Darbas su Nekrošiumi pareikalavo daug ir fizinės, ir dvasinės ištvermės, tačiau tai viena esmingiausių mano profesinio gyvenimo asmenybių“, – 15min sakė D.Michelevičiūtė.
Ji tikina, kad E.Nekrošiaus kuriamas teatras buvo ištisa epocha, tai buvo tarsi reiškinys. Toks, kokio jau, deja, nebebus. „Jo teatras buvo visai kito lygio psichologizmas, tai buvo metaforinis, poetinis teatras, kuris kartu buvo ir labai buitinis. Jis naudojo tikrus daiktus, mes tampydavome tikrus rąstus scenoje“, – linksmai prisiminė ji.
E.Nekrošių D.Michelevičiūtė vadina itin sąžiningu žmogumi, tačiau taip pat – labai reikliu visiems, kurie su juo dirbdavo.
Tą pastebėjo ir aktorė Larisa Kalpokaitė. Kalbėdama apie šviesaus atminimo menininką ji vos tramdė ašaras. „Jis tiesiog genialus režisierius. Man, kaip aktorei, pirmą kartą susidūrusiai su juo, buvo sunku jį suprasti. Bet jis sudarydavo tokią atmosferą, kad kiekvienas jo aktorius stengdavosi padaryti viską maksimaliai ir negailėdamas savęs, kažkaip jis tai sugebėdavo“, – 15min pasako ji.
L.Kalpokaitė sako esanti iki šiol dėkinga E.Nekrošiui ir už paprastą žmogiškumą, toleranciją. „Buvo laikas, kai mano sūnus gulėjo ligoninėje, aš repetavau dviejuose spektakliuose, man buvo sudarytos visos sąlygos repetuoti. Daug šilumos iš jo jaučiau gastrolių Vokietijoje metu, tai tokie gana asmeniniai dalykai, susiję su mano vaiku, tačiau man jie labai svarbūs“, – kalbėjo aktorė.
Pasak jos, E.Nekrošius išsiskyrė savo sąžiningumu, jis esą niekuomet nemokėjo meluoti, visuomet sakydavo tiesą, o jei to negalėdavo daryti – labai dėl to išgyvendavo ir visuomet tylėdavo.
„O ir šiaip jis visa galva aukščiau už kitus režisierius. Visa galva. Čia net ne režisierius, čia menininkas, kuris kūrė savo pasaulį. Ir tą darė labai sąžiningai. Šviesios jam kelionės“, – 15min sakė L.Kalpokaitė.
Gražių žodžių E.Nekrošiui negailėjo ir Algirdas Dainavičius. Į jo spektaklius jis sako verždavęsis dar tuomet, kai pats mokėsi mokykloje, kai esą maldaudavo, kad kas įleistų bent paklausyti.
„Vėliau nusišypsojo laimė ir jis pakvietė mane dirbti savo spektakliuose. Eimuntą prisimenu kaip žmogų su nepaprastai nuostabiu humoro jausmu, nepaprastai reiklų ir sau, ir kitiems. Jis nesuprasdavo žodžių pavargau, nesuprasdavo šiandien man neišeina. Sakydavo, eik, daryk, bandyk, net jei negali. Jis visuomet pirmiausia būdavo nepatenkintas pats savimi, visada reikalaudavo pačios aukščiausios prabos. Sakydavo, kad viską reikia daryt ne šimtu, o dviem šimtais procentų“, – 15min sakė A.Dainavičius.
E.Nekrošių jis vadina žmogumi, kuris pertraukėlėse tarp repeticijų sugebėdavo visus pralinksminti, turėjo „tokį humoro jausmą, kad tekdavo kampus iš juoko graibyti“.
Režisierius, aktorius Adolfas Večerskis su E.Nekrošiumi buvo pažįstami nuo studentavimo laikų. Tuomet abu gyveno tame pačiame bendrabutyje, artimai bendravo.
„Būtų netaktiška, jei sakyčiau, kad su juo daug dirbome. Su juo aš visai nedirbau, toks buvo mūsų abiejų pasirinkimas. Kai jis man pasiūlė vaidinti, aš jam atsakiau – gal likime draugais. Mes daug bendravome iki jam išvykstant į Maskvą, bendravome ir vėliau.
Tai buvo žmogus, kurį gamta apdovanojo visomis įdomybėmis, kurių reikia gyvenimui. Todėl jo menas buvo toks pilnas – jis rėmėsi savo patirtimi. Su juo apie meną nekalbėdavome, kalbėdavome apie valstiečius, kaip jie gyvena. Išėjęs iš teatro jis domėjosi gyvenimu ir visur teigė, ką ir aš sakau – kai vaidinimas baigiasi, žmonės gyvena“, – 15min kalbėjo A.Večerskis.
Pasak jo, E.Nekrošius visuomet laikėsi požiūrio, kad ateina valanda, kai reikia suvokti, kas esi, kur esi. Ir ta valanda esą reikalauja gražiai nusileisti nuo kalno. „Jo problema buvo ta, kad iš jo visi reikalavo labai daug. Jis negalėjo nei pailsėti, nei daryti taip, kaip reikalavo gamta“, – sakė pašnekovas.
A.Večerskis sako niekuomet nepamiršiantis ir kadaise jam padovanotos E.Nekrošiaus dovanos, kurią jis savo rankomis padarė jo 50-mečiui.
„Tai – paukščio sparnas ir toks ginklas, tokia ragatkė, kuri tą paukštį iššauna. Jis tokias dovanas, suvenyrus savo rankomis padarydavo tiems, kurie jam buvo itin brangūs. Prisimenu, kai atėjau jį kviesti į savo 50-metį, jis darė tą sparną, vėliau jį man padovanojo“, – prisiminimais dalijosi jis.
A.Večerskiui antrino ir žmona Viola Večerskienė. Pasak jos, visi apie E.Nekrošių kalba kaip apie menininką, tačiau reiktų pabrėžti ir jo žmogiškąsias savybes.
„Jis buvo tikras žmogus, buvo tikras vyras, tikras tėvas. Jis stengėsi dėl šeimos, sugebėjo suderinti savo gyvenimą ir darbą, kas ne visada dideliam menininkui pavyksta. Jis tiek metų buvo kartu su Nadia (E.Nekrošiaus žmona, scenografė, kostiumų dailininkė Nadežda Gultiajeva – red.)... Jai dabar yra sunkiau negu bet kam, nes jie buvo ne tik vyras ir žmona, jie buvo kūrėjai, kartu atliko labai daug darbų, kurie be Nadios Eimuntui nebūtų taip gerai pavykę.
Manau, kad jie galvojo apie gražią senatvę kartu. Labai gaila, kad jis išėjo tokiame amžiuje, kad tikrų vyrų lieka vis mažiau, kad šeimos lieka išskirtos ir susitiks tik kada nors ten aukštai, kur mes visi pasimatysime“, – 15min sakė V.Večerskienė.
TAIP PAT SKAITYKITE: Mirė režisierius Eimuntas Nekrošius: artimųjų pageidavimu laidotuvės bus privačios
