Nuo pat ketvirtadienio parodų rūmuose „Litexpo“ vykstančioje knygų mugėje, kiekvienas skaitytojas be abejonės čia randa sau tinkamą ir dominantį kampelį.
Penktadienio vakarą mugėje vyko susitikimas su Ugne Barauskaitė, kuri čia pristatė dvi savo knygas – „Vieno žmogaus bohema“ ir „Dešimt“. Rašytoją kalbino jos ilgametė bičiulė, aktorė Inga Jankauskaitė.
TAIP PAT SKAITYKITE: Ugnė Barauskaitė po 10 metų išleido romaną „Vieno žmogaus bohema“: „Visos kelionės yra pirmiausia į save“
„Į šitus barščius lipu pirmą kartą. Nežinau, kaip turi atrodyti knygos pristatymas. Mes neturim plano. Mes neapsimetinėsim.
Iš tikrųjų rimuojasi ne tik mūsų pavardės, bet mes esame ir draugės. Aš nežinau, apie ką mes kalbėsime dar ir dėl kitos priežasties – Ugnė nėra ta rašytoja, kuri kuria charakterius, konstruoja siužetą, kuria dramaturgiją. Ji rašo apie save, savo įžvalgas apie pasaulį. Todėl reikia kalbėti ne tik apie jos knygas, reikia kalbėti ir apie ją pačią“, – pokalbį pradėjo Inga Jankauskaitė.
Jųdviejų pokalbis priminė tikrą draugišką pašnekesį. Čia aptartos visos jas liečiančios temos: motinystė, meilė, vaikystė ar tiesiog Ugnės rašymo stilius. Nuolat viena kitą pertraukinėdamos, ironiškai pašiepdamos, besiginčydamos jos sukūrė itin gyvą atmosferą.
I.Jankauskaitė prisiminė sakinį iš knygos „Dešimt“, kuris būdinga ir jai pačiai – Ugnei nepatinka, kai žmonės jai sako „tu“. „Taip, man nepatinka, kai svetimi žmonės veržiasi į mano gyvenimą, kai veržiasi net į feisbuką. Aš saugau savo privatumą. Bet labai atvirai galiu pasipasakoti interviu ir knygos puslapiuose“, – kalbėjo U.Barauskaitė.
Jos dvi kalbėjosi itin nuoširdžiai. Inga negailėjo gražių žodžių pačiai Ugnei, taičau kaip tikra draugė išsakė ir kritikos. Pavyzdžiui, kad Ingai nepatinka, kai rašytoja rašo apie keliones. „Visgi dauguma tavo ištraukų yra kinematografiškos – matau vaizdą, užuodžiu kvapus. Tai man patinka labiausiai“, – sakė ji.
I.Jankauskaitė uždavė klausimą: kas yra Ugnė Barauskaitė? „Yra dvigubas atsakymas. Jei manęs klausia, kas aš, pirmiausia pagalvoju, kad rašytoja, nes pasaulį matau iškart jį užrašydama. Mano mintys „gula“ sakiniais galvoje, po to – popieriuje. Aš kas dieną parašau begalybę sakinių. Tai nereiškia, kad tai bus mano kitos knygos puslapiai, bet aš tiesiog taip visada elgiuosi, ir nežinau, ar galėčiau kitaip.
Atsimenu, kai Jurga Ivanauskaitė sakė, kad nesijaučia rašytoja. Galvojau, kad nesąmonė, kai ji turi tiek knygų. Bet dabar, kai žmonės galvoja, kad aš esu rašytoja, šiek tiek pykstu, nes vertinu save daugiau nei rašytoja“, – svarstė U.Barauskaitė.
„Kai manęs to klausia, aš sakau, kad esu moteris“, – sakė Inga.
„Manęs kartą klausė, kodėl „Vieno žmogaus bohema“, o ne „Vienos moters bohema“. Aš gyvenime esu viena, todėl pirmiausia jaučiuosi žmogumi“, – atviravo Ugnė.
Kalbėdama apie savo kūrybą, rašytoja pažadėjo, kad skaitydami jos knygas skaitytojai ten neras pasakojimo trečiu asmeniu. Ji sako, kad geriausiai jaučiasi tada, kai rašo apie save, ir tai daro pirmu asmeniu.
„Prieš 10 metų, kai pasirodė kūrinys „Dešimt“, galvojau rašyti romaną trečiu asmeniu. Bet supratau, kad tai ne mano užduotis, ne mano tikslas. Galiausiai supratau, kad kiekvienas turi eiti savo keliu. Nesu niekam skolinga. Turiu daryti tai, ką sugebu daryti geriausiai. Jei rašau pirmu asmeniu ir tai paliečia daugiausiai žmonių, kodėl man reiktų lipti į svetimą kalną. Žmogus turi gyventi komfortiškai. Aš niekada nesikamuoju rašydama, nes jei man pasidaro sunku, einu plauti indų“, – teigė rašytoja.
Ingai paklausus, ar reikia drąsos gyventi savo gyvenimą, ši sakė, jog reikia: „Labai dažnai tai yra toks jausmas lyg šoktum į tuštumą. Gali atrodyti, kad nesi viena, kai šalia tavęs yra kažkoks žmogus. Tačiau dažnai ta šiluma vis tiek bus metru nutolusi nuo tavęs. Nes tai yra ne tau. Nereikia bijoti tai pripažinti.“
