„Nuo šiol būsiu kaip tas drakoniukas iš filmuko: viskas bus man ir tik man. Atvažiavęs supratau, kad neverta sėdėti ir ko nors gailėtis – kokio velnio tuomet čia važiavau?!“ – dalijasi paprasta gyvenimo filosofija.
Į Dubajų Aurimas išvažiavo daugiau nei prieš mėnesį. Vos nuskridęs ėmė tvarkytis dokumentus, o kai į pasą pareigūnai įklijavo trejus metus legaliai Jungtiniuose Arabų Emyratuose gyventi ir dirbti leidžiančią vizą, kibo į darbus: skubiai susisiekė su agente, agentūroms išsiuntė savo darbų aplanką.
Vykti į Dubajų jis planavo dar praėjusį rudenį, bet džiaugiasi, kad galiausiai kelionę teko atidėti kone pusmečiui: „Tik į naudą: tėvai per tą laiką nusiramino, o ir pats moraliai geriau pasirengiau didžiajam „dingau“. Be to, per metus, padedamas nuostabių žmonių, parengiau stiprų portfolio, dėl kurio ne gėda – jį pavartę visi supranta, kad esu ne šiaip vizažistas, o nemažą patirtį turintis profesionalas.“ Prieš porą savaičių Aurimas dirbo prancūzų mados namų „Chloé“ fotosesijoje, balandžio pabaigoje laukia haute couture suknelių fotosesija, vyksianti viename iš Emyratų kurortų specialiai įrengtoje studijoje. Taip pat jam pavyko užmegzti pažintį su keliomis įvairių renginių organizavimo firmomis, internetu susipažinti su įmonės „Max Factor“, kuriai vis dar oficialiai atstovauja Lietuvoje, vizažiste. Aurimas pasirašė ir sutartį su viena didžiausių Vidurio Rytuose modelių agentūrų „Bareface“, jo darbų galima pamatyti šios agentūros interneto tinklalapyje. „Prieš metus nusiunčiau savo darbus, mane pagyrė ir paklausė, ar nenorėčiau prisiglausti po jų sparnu. Labai smagi indė agentė pasiūlė pasirašyti paprastą laisvai samdomo vizažisto sutartį – pasak jos, Emyratuose turėčiau greitai prasisukti, tad geriau neturėti jokių laisvę varžančių kontraktų“, – pažintį su darbdaviais prisimena Aurimas.
Moterys Dubajuje dažosi gražiai, skoningai ir gana paprastai: akių ryškikliu dailiai apveda akis, persikų spalvos skaistalais „pašviežina“ skruostus ir būtinai pasidažo lūpas.
Dubajus – vieta, kur mados srityje dirbantiems specialistams nei darbo, nei gero uždarbio, kuriuo ne gėda pasigirti, tikrai netrūksta. Visi Aurimo pažįstami fotografai, stilistai, vizažistai nuo kojų iki galvos apsikrovę darbais: kiekvieną dieną vyksta renginiai, pristatymai, fotosesijos, tad lieka tik stačia galva šokti į veiklos sūkurį. „Mados savaitės čia vyksta du kartus per metus, rengiamas net nuotakų suknelių madų šou, – pasakoja Aurimas. – Susipažinau su keliais dizaineriais, ne tik kuriančiais turtingoms arabėms, bet ir dalyvaujančiais Paryžiaus ar Niujorko mados savaitėse. Prieš keletą dienų draugai supažindino su dizaineriu, kurio klientės – pirmo ryškumo žvaigždės, tokios kaip Ivana Trump, Natasha Bedingfield, Nicole Scherzinger. Kitas dizaineris sukūrė drabužius naujausiam Katy Perry klipui „E.T.“
Jungtiniuose Arabų Emyratuose gyvuoja ne tik drabužių, bet ir grimo mados. „Pravodkes daryti moku, tai tikrai nepražūsiu“, – šypteli Aurimas. Apskritai, pasak vizažisto, moterys Dubajuje dažosi gražiai, skoningai ir gana paprastai: akių ryškikliu dailiai apveda akis, persikų spalvos skaistalais „pašviežina“ skruostus ir būtinai pasidažo lūpas.
Aurimas džiaugiasi kasdien didėjančiu naujų bičiulių būriu, o jame, kaip pats sako, – pati tikriausia tautų maišalynė: rusai, gruzinai, armėnai, estai, libaniečiai, arabai, filipiniečiai, tailandiečiai, indai, anglai ir, žinoma, lietuviai. „Juokiuosi, kad per pusryčius kalbu lietuviškai, per pietus – angliškai, o vakare – rusiškai, – kikena. – Pavyzdžiui, „Chloé“ katalogui skirtoje fotosesijoje užsakovams atstovavo prancūzė, taip pat dirbo arabė, estė fotografė, pusiau kroatė, pusiau britė modelis, aš – lietuvis. Labai smagi atmosfera: jei kas nors užsimiršęs pradeda arabiškai kalbėti, prieinu rimtu veidu ir bet ką lietuviškai imu pasakoti – visi žiūri, juokiasi...
Labiausiai Dubajuje džiugina žmonės – visi laimingi, šypsosi, kai reikia, padeda. Kaimynai pakviečia kokteiliukų prie baseino paragauti, o su viena mergina net susitarėme, kad kai reikės – padažysiu, o ji mane arabų kalbos pamokys.“ Aurimas sako, kad gyvenant Jungtiniuose Arabų Emyratuose kalbėti arabiškai nebūtina, tačiau jam norisi gerbti šalį, kurioje įsikūrė, todėl ir ketina bent kiek pramokti vietos kalbos. Be to, įdomu susigalvoti naują iššūkį. Tiesa, vieno sumanymo – išmokti vairuoti – Aurimas vis dėlto atsisakė: „Kam save prievartauti?! Sugalvojau, kaip kitaip išspręsiu šį klausimą: Dubajuje galima nusisamdyti vairuotoją, o kadangi mano darbas čia neblogai mokamas, artimiausiu metu tą ir padarysiu.“
Kol kas žinomas vizažistas važinėja taksi, o gyvena laisvame kambaryje draugų bute. Kai tik galės, iškart išsinuomos kokį butuką. „Prie ko sunku priprasti? Prie to, kad čia švaru, žolytė palaistyta, viskas žydi, mieste – nė šiukšlelės. Vienintelė blogybė, matyt, – uodai, kurių, vaje, kiek daug“, – juokdamasis pasakoja Aurimas.
Nors išvažiavo bent trejiems metams, daiktais neapsikrovė, o daugiausia bagažo sudarė darbo priemonės. „Kad gausiu vizą, sužinojau trečiadienį, o penktadienį jau sėdėjau lėktuve, tad nebuvo kada krautis. Vienas kitas rūbas, kalnas dažų – ir užtenka, – šypteli vizažistas. – Didžiausias smagumas buvo oro uoste: pasikviečia pareigūnas, rodo į ekraną ir klausia: „Kas čia?“ Matau kažkokį ežį, niekaip nesuprantu, kas tai, juokas ima. Pasirodo, plaukų segtukai. Paskui paima spalvotų pudrų dėžutes ir vėl klausia: „Kas čia?“ Paskaičiau nemokamą paskaitą apie tai, kada naudoti baltą pudrą, o kada – mėlyną ar juodą...“
Kokie planai? Kaip įsivaizduoja savo gyvenimą po penkerių ar dešimties metų? Aurimas prisipažįsta: atvažiavo į Dubajų tam, kad užsiimtų savo „rankdarbiais“ ir turėtų galimybę nors kiek užsidirbti. „Sykį manęs mama paklausė: „Sūnau, ką tu gyvenime darysi?“ Atsakiau: „Mamyte, dirbsiu kaip žmogus, užsidirbsiu, nusipirksiu Tailande kokią iš lentų sukaltą chaluptę ant kranto, sėdėsiu ant lieptelio ir kojom makaluosiu...“ Kitą dieną ji man vėl skambina ir klausia: „Sūnyti, ar tu gėrei vakar?“ Štai taip aš ir gyvenu – be planų, užtat smagiai!“
