Olimpiniame Paryžiuje viskas gražu, tvarkinga ir disciplinuota. Būnant Paryžiuje, lankantis olimpiniame kaimelyje, stebint varžybas ir bendraujant su žaidynėse dalyvaujančiais treneriais bei sportininkais abejonių nekyla – su užduotimi suorganizuoti didžiausią sporto renginį pasaulyje Paryžius susitvarkė puikiai.
Likau sužavėtas savanorių gausa, jų pastangomis greitai suteikti visą reikalingą informaciją. Įspūdį palieka ir puikus transporto srautų valdymas, išradingai ir moderniai įrengtos olimpinių žaidynių gerbėjams skirtos interaktyviosios zonos. Apskritai visas renginio mastelis – tiesiog įspūdingas, viskas sustyguota tikrai nepriekaištingai.
Galbūt vienintelė detalė, kurios nuoširdžiai pasigedau, žiūrėdamas šių metų olimpinių žaidynių atidarymo ceremoniją, buvo taikos šaukliai.
Komentatoriai po žaidynių atidarymo išnarstė kiekvieną smulkmeną iki kaulelių, suvedė simbolius ir paraleles (pagrindiniam Paryžiaus olimpinių žaidynių atidarymo režisieriui, šalies teatro vadovui Thomas Jolly bei visiems prancūzams, išdrįsusiems realizuoti savitą žaidynių viziją, skriejo ir tūkstantis komplimentų, ir įžeidimų), tačiau vienas olimpinių žaidynių epizodas – taikos šaukliai – taip ir nesulaukė jų dėmesio. O būtent šis simbolis, mano vertinimu, yra esminis ir pats svarbiausias.
Taikos šaukliai, balandžiai bei legendinė Johnno Lennono daina „Imagine“ jau tapo olimpinių žaidynių simboliais, perduodančiais žiūrovams labai svarbią ir prasmingą žinutę – stabdome karą, kovojame kitaip.
To žaidynių atidarymo renginyje pasigedau, tačiau „kovą kitaip“ aš pamačiau aplankęs Paryžiaus olimpinį kaimelį.
Olimpiniame kaimelyje trumpam apsigyvena visų šalių olimpiečiai. Jie gyvena, valgo ir laiką leidžia kartu, pavyzdžiui, renka bei kolekcionuoja kitų šalių nacionalinius ženklelius. Būtent čia, olimpiniame kaimelyje, aš irgi aistringai įsitraukiau į olimpinių trofėjų medžioklę.
Čia lankydamasis ir pats nebūdamas olimpiečiu aš labai aiškiai pajutau, ką reiškia būti olimpinių žaidynių dalimi. O tai kiekvienam sportininkui ir treneriui reiškia be galo daug.
Dar vienas dalykas, kurio negali nepastebėti olimpiniame kaimelyje, – tai kova be kovos. Dalis sportininkų Olimpiniame kaimelyje, dar net neįžengę į varžybų aikštelę, jau vaikšto kaip nugalėtojai. Kaip atrodai, kaip tave aprengė tavo šalis, kokį įvaizdį tau sukūrė ir kokį olimpinį ženklelį pagamino – akivaizdu, kad visa tai labai sustiprina sportininko pasitikėjimą savo jėgomis. Jeigu įvaizdis nesuteikia sparnų, tai tikrai įkvepia vaikščioti išpūsta krūtine ir didžiuotis, kad esi olimpietis.
„Medžiodamas“ nacionalinius šalių ženklelius sutikau atletę, kuri labai kuklinosi man įteikti savąjį – sakė, kad jos šalies ženklelis jai yra negražus. Paguodžiau sportininkę, kad anaiptol taip nepasakyčiau. Klausiau, stebėjau aplinką ir galvojau – įspūdinga ir stipru, kaip net ir ne pačiam pajėgiausiam atletui galima padėti jaustis stipresniam. Reikia investuoti į įvaizdį, rinkodarą, patį geriausią dizainą, nes visa tai – šalies prestižo elementas ir papildomas įrankis prie tos kovos, kuri olimpinėse žaidynėse kartais vyksta be ginklo.
Kova tikrai vyksta, bet kitaip. Konkurencija olimpinėse žaidynėse yra iš tiesų nuožmi. Net jeigu šalies vardas neskamba auksinį medalį laimėjusių sportininkų gretose, vis tiek galima laimėti daugybę kitų gražių ir įsimintinų pergalių – užmegzti kontaktus, būti pastebėtais, matomais ir kviečiamais.
Ypač daug pagyrų dėl įvaizdžio šiemet sulaukė šventinis Mongolijos olimpiečių kostiumas – jį pamatęs aikčiojau ir aš. Akimirksniu prisiminiau Lietuvos olimpiečius per 1992 m. Barselonos olimpines žaidynes, kuomet juos puošė japonų dizainerio Issey Miyake apranga. Tai pavyzdys, kaip išskirtinai šiandien galėtume kurti Lietuvai atstovaujančių sportininkų įvaizdį.
Įspūdį paliko ir Jungtinės Amerikos Valstijos, kiekvienai sporto šakai pagaminusios po atskirą nacionalinį ženklelį. Jie – vienas už kitą įspūdingesni. Be išimčių norėjosi surinkti visus: nuo jų grožio net akys raibsta.
Ženklelių medžioklė olimpiniame kaimelyje yra labai smagi veikla, kurios metu žmonės pristato savo šalį, susipažįsta su kitais atletais ir kartu namo parsiveža smulkų, tačiau labai prasmingą suvenyrą. Mano akimis, ženkliukai jau yra maži medaliai, pasakojantys autentišką istoriją, simbolizuojantys draugystę, santykius ir gražiausias sporto karjeros akimirkas.
Juos medžiodamas, sutikau legendinį krepšininką Pau Gasolį, olimpinius ir pasaulio badmintono čempionus – ispanę Caroliną Marin ir daną Viktorą Axelseną. Taip pat daugkartinį pasaulio čempioną, 2022 m. Pekino olimpinių žaidynių vicečempioną irkluotoją norvegą Kjetilą Borchą bei Kanados krepšinio rinktinės žvaigždyną, sudarytą iš NBA krepšininkų. Neįkainojama patirtis ir euforija.
Tuo tarpu Paryžiaus gyventojai ir verslininkai nusivylę: jie pasigenda turistų. Miesto svečiai įdėmiai stebi varžybas, todėl miestas – tuščias. Nėra planuotos apgulties ir didelių apyvartų, kurių tikėjosi restoranų, viešbučių ir parduotuvių savininkai. Nepaisant to, paryžiečiai džiaugiasi ir didžiuojasi, galėdami organizuoti didžiausią sporto renginį pasaulyje.
Na, o pabaigai – apie lietų. Prie olimpinių žaidynių atidarymo ceremonijos dirbo prancūzų kūrybinė agentūra „Magic Garden“, kuri drauge su mano įsteigta renginių paslaugų grupe „ReKūrai“ priklauso geriausias nepriklausomas gyvų patirčių agentūras Europoje vienijančiai bendruomenei „27Names“.
Agentūra sukūrė įspūdingą parodą, skirtą Olimpinių žaidynių istorijai ir sporto šakoms paminėti, bei interaktyvią fanų zoną Tokijo rūmuose. Senos upės pakraštyje „Magic Garden“ komanda olimpinių žaidynių atidarymo ceremonijos svečiams taip pat įrengė tris svetingumo zonas. Deja, daugelis gūžėsi nuo lietaus ir, negalėję mėgautis švente, skirstėsi.
Klausiau jų – kodėl nepadarėte nieko, kad išsklaidytumėte lietų? Juk su identiška gamtos išdaiga ankstesnės olimpinės žaidynės puikiai susitvarkė, lėktuvais išsklaidę olimpinę sostinę apgulusius lietaus debesis. „Magic garden“ vadovė Beatrix Mourer Fromonteli žavingai šypsojosi ir atsakė, kad lietaus nerodė net orų prognozė.
Nežinau, kaip buvo iš tikrųjų. Galiu sakyti tik tai, ką mačiau savo akimis. Sėdėjau ant Senos kranto su Lietuvos olimpiečiu, geriausiu visų laikų badmintonininku Kęstučiu Navicku, stebėjau praplaukiančius laivus ir galvojau – žavus tas Paryžius, ir žirgas skrodė sceną įspūdingai, bet vis dėlto šio to pritrūko, kad tiek žiūrovai, tiek sportininkai atidarymo metu pajustų tikrą šventę.
Galbūt laimingiesiems pavyks atsigriebti stadione per šių olimpinių žaidynių uždarymo ceremoniją. Tikiu, kad ir ji sulauks daug reakcijų ir apkalbų. O aš tuo tarpu viliuosi, kad išvysiu arba išgirsiu taikos šauklius. Šiandien jie – ypač svarbūs.
