„Dažnai gyvenimą norime sutvarkyti, suplanuoti, nes taip paprasčiau ir saugiau. Prieš svarstydama, ar verta skristi į Karibų jūroje esančią Sen Bartelemi salą, į rankas paėmiau psichologinę knygą „Gyvenimas šviesoje“ ir pasirinktinai atverstame puslapyje perskaičiau, kad turime pasitikėti intuicija ir neklausti patarimo, jei jaučiame, kad visa esybė kažko nori. Pasinaudojau šia mintimi ir galiu pasakyti, kad tai veikia. Visą kelionę nuo Niujorko mane supo meilė ir dėmesys. Žodžiu, pasitikėti intuicija apsimoka“, – tvirtina neseniai iš svetur grįžusi Aušra.
Kvietimą aplankyti garsiąją Sen Bartelemi salą, kurią taip mėgsta viso pasaulio žvaigždės, ji gavo dar prieš aštuonerius metus, kai ten išvyko gyventi gera draugė Audra. Nukeliauti anksčiau vis kas nors sutrukdydavo, o praėjusių metų pabaigoje Aušra rado gerą vienos oro bendrovės pasiūlymą, tačiau skristi reikėjo per Jungtines Valstijas. Moteris greitai prisiminė, kad toje šalyje norėtų aplankyti keletą prieš dvidešimt metų pastarąjį kartą matytų brangių žmonių. Įsigijo bilietus ir visiems išsiuntė elektroninius laiškus: „Atskrendu.“
Tai buvo antras kartas, kai į tolimą kelionę leidosi tiksliai nežinodama, ko nori. Abu jie susiję su netektimis. Pirma kelionė prieš du dešimtmečius taip pat buvo į JAV, kai Aušra išsiskyrė su pirmuoju vyru. „Pernai mirė mano mama, tik tie, kurie netekę artimiausio žmogaus, supras, ką išgyvenau. Buvau praradusi skonio receptorius, pamiršusi, kas yra ramus ir gilus miegas. Šįkart kelionėje pagalvojau: pirmą sykį važiavau su penkiasdešimt dviem doleriais kišenėje, bet nieko nebijojau. Dabar turiu daug draugų, mobilųjį telefoną. Galvą aukštyn (juokiasi). Uždariau Niujorko viešbučio duris, atsiguliau į lovą ir supratau: šitas laikas mano! Trečią dieną atsirado skonio pojūtis, noras džiaugtis.
Niujorke išsipildė didžiausia mano svajonė: susitikau su šeima, kurios du trejų ir penkerių metų berniukus prižiūrėjau prieš dvidešimt metų. Jie jau tikri vyrai! Mums buvo taip gera valandų valandas kalbėtis. Berniukų mama pasakė: „Ačiū, kad mano vaikams buvai tikra mama.“ Kitaip ir būti negalėjo, juk Lietuvoje buvau palikusi savo sūnų. Kažkam tą meilę turėjau atiduoti, – gilius praeities išgyvenimus pamena moteris ir pokalbį tęsia apie kitus Niujorke patirtus malonumus. – Vakarais eidavau į klubus, kur pop, bliuzo, repo ir kitų muzikos stilių muzikantai rinkosi į festivalį „Open Micro“. Kiekvieną vakarą jie ekspromtu lipdavo į sceną, be jokių repeticijų, miksuodami muziką kurdavo gerą nuotaiką sau ir klausytojams. Kaip man šito gyvo bendravimo trūksta Lietuvoje.“
Turbūt pirmą kartą gyvenime Aušra patikėjo reklama: Sen Bartelemi – gražių žmonių sala. „Buvo jausmas, kad ten susirenka gražiausi pasaulio žmonės, – patvirtina moteris. Dar pakeliui į salą ją linksmai nuteikė septynviečio lėktuvėlio, besileidžiančio ant oro uosto tako, kurio pabaigą žymėjo paplūdimio smėlis, pilotas, lyg juokais, lyg rimtai užsiminęs, neva ne vienas keleivis čia savo lagaminus iš vandenyno yra traukęs. – Kiekviena kelionės diena man davė tokių dovanų, kurios sukeldavo pliūpsnį geriausių emocijų ir atradimų, o kai tai ateina netikėtai, vertė dar labiau padidėja. Jau pirmą vakarą manęs laukė staigmena: ėjome į salos bažnytėlę, kur vyko tarptautinio klasikinės ir džiazo muzikos festivalio koncertas. Į jį kviečiamos tikrų tikriausios muzikos žvaigždės. Žodžiu, supratau: kai į kelionę leidiesi vienas, lieki arti savo pojūčių, su niekuo nesidaliji laiko, nesiderini ir „neužplepi“ svarbių dalykų“, – išvadą padarė Aušra, mėgstanti netikėtumus, be galo smalsi ir turbūt labiausiai už viską vertinanti bendravimą.
Kai į kelionę leidiesi vienas, lieki arti savo pojūčių, su niekuo nesidaliji laiko, nesiderini ir „neužplepi“ svarbių dalykų.
Per porą savaičių saloje ji viską sužinojo, su visais pabendravo, apžiūrėjo reikiamas vietas ir padarė išvadą: gyvenimas čia nuobodokas. Tai patvirtino ir vietiniai, nes teritorija yra per maža. Pasirodo, jie neguli paplūdimiuose viduryje dienos, mieliau vaikšto, maudosi ir buriuoja. Vaikai iki šešiolikos metų mokosi ten, o paskui išvyksta į Kanadą arba Prancūziją, kur daugelis vietinių turi butus. Nuo birželio iki spalio pabaigos sala gerokai ištuštėja, nes prasideda uraganų sezonas. Tačiau lyg susitarę visi grįžta spalio pabaigoje. Daugiausia veiklos tada turi statybininkai, tvarkantys stichijų padarytus nuostolius, ir sodininkai, kovojantys su iki juosmens per kelis mėnesius užžėlusia žole, pradėjusiais laukėti augalais. Gruodį prasideda auksinis sezonas, plūsteli garsenybės iš viso pasaulio. Rojaus šiluma ir ramybe jos mėgaujasi iki kovo pradžios. „Sausio viduryje oras įšildavo iki dvidešimt septynių laipsnių, vanduo pasiekdavo tokią pačią temperatūrą. Gyvenimas ten labai supaprastėja: „įšoki“ į šortus, gumines šliures, nė vieną dieną nereikėjo kremo ir jokio makiažo. Tinkama drėgmė pasirūpina grožiu, saulė – pakilia nuotaika, kurios niekada nesugadina vietiniai. Jie – labai draugiški, todėl paprasta užmegzti bendravimą“, – pasidžiaugia moteris.
Saloje ji susitiko reikiamų žmonių, šie davė patarimų dėl ateities planų. „Atrodo, viską gavau paduotą ant lėkštutės. Vieną dieną užėjau į butiką, kurio šeimininkė buvo sutikusi priimti mano kūrybos rankinę. Ten sutikau moterį, kuri pamačiusi mano diržą ištarė: „Parduok, tu pasidarysi kitą.“ Pagalvojau: Sen Barte ponia iš Vašingtono nori pirkti mano diržą, ar verta priešintis? Pardaviau“, – atvirauja menininkė.
Vieną vakarą su draugais Aušra leido Kriauklių paplūdimyje. Išgirdusi netoliese esančiame restorane skambančią flamenko muziką užsuko. Žydraakis blondinas gitara brązgino andalūziškas melodijas ir dainavo. Lietuvė netruko su juo susipažinti, pelnyti simpatiją, kur buvę, kur nebuvę į pokalbį įsitraukė restorano savininkai. Aušra netikėtai už nugaros pajuto vyriškas rankas. Panašu į intrigą. „Atsisukau, už manęs stovintis vyras tarė: „Mano tėtis labai norėtų su jums susipažinti.“ Tas vyrukas buvo mano metų, pagalvojau, kiek tada jo tėvui. Susipažinau su fantastiško intelekto 82 metų senuku. Jis – Tretjakovo anūkas, būdamas šešiolikos išvyko iš Rusijos į Paryžių. Pakvietė prie savo stalo ir vis džiaugėsi galėdamas su manimi pasikalbėti rusiškai. Netrukus prie mūsų prisijungė žavusis flamenkistas ir gitara užgrojo „Kalinką“. Iš kažkur atsirado lapeliai su rusiškų dainų tekstais, išspausdintais lotyniškomis raidėmis. Visa kompanija traukė „Akys juodosios“ ir kitas populiarias dainas. Mano draugai pokštavo: „Ačiū, Aušra, kad supažindinai mus su sala“, – moteris smagiai nusijuokė prisiminusi draugų žodžius.
Dar vienas atradimas jai buvo Nikki Beach – vienas iš dvidešimties seksualiausių pasaulio paplūdimių. Vietiniai patarė nueiti ten sekmadienį lančo. Kažkas tokio! Jachtomis į paplūdimį atplaukia žmonės, geria vyną, staiga moteris nusisega liemenėlę, padeda šalia sėdinčiam vyrui ant rankų, o pati it gazelė nulinguoja link vandenyno. Darosi įdomu! Pora maudosi, vyras bučiuoja moteriai krūtis, jiedu grįžta ant gultų, masažuoja vienas kitą, toliau geria vyną. Jokio vulgarumo, tik graži erotika. Vėliau pietūs, muzika garsėja ir perauga į šokius ant stalų. Ir aš šokau, nes ten pasijauti lyg filme (juokiasi). Vakarėjant žmonės ima organizuoti persikėlimą į kitą salos dalį, kur geriausiai matyti saulėlydis, ir kviečia visus prisijungti“, – pasakojimą tęsia Aušra. Kaip sakoma, šou turi tęstis, bet atostogos greitai baigiasi.
Paskutinį vakarą, pasirodo, tradiciškai, vietiniai svečius veža palydėti saulės. „Verkiau, bet tikrai ne dėl to, kad reikia važiuoti namo. Ir pirmą dieną vaikščiodama prie jūros apsiašarojau, bet tada dėl mamos netekties vandenyje palikau savo sielvartą. O paskutinę dieną, kai pradėjau žliumbti, draugai sakė, kad daugiau čia savo svečių neveš, nes visi apsiverkia. Pažadėjau oro uoste tikrai neverkti. Bet pamačiau ten tris verkiančias moteris ir nesusilaikiau. Matyt, toje saloje gilūs pojūčiai, įprastoje kasdienybėje tokių neturime“, – pripažino Aušra, dar kartą, kaip pati sako, iš kelionės parsivežusi „puokštę“ pažinčių ir sočiai prisibendravusi.
