Su Jūrate kalbamės apie Pietų Korėjoje vykusį konkursą, kurio nugalėtoja šiemet tapo ispanė Alexia Navarro, taip pat apie šeštus metus skaičiuojantį gyvenimą Japonijoje, meilę, verslą ir maistą.
– Jūrate, kodėl nusprendėte dalyvauti konkurse?
– Dalyvauti mane pakvietė organizatoriai, pati nebūčiau sugalvojusi. Jie mane pažinojo iš anksčiau, nes gyvenu Japonijoje ir užsiimu veikla, susijusia su mada. Buvau kviečiama du kartus, tačiau pirmąsyk atsisakiau – grožio konkursai niekada manęs nedomino, taip pat nenorėjau apleisti savo įmonės.
– Konkurse, kuriame svarbu ne tik grožis, bet ir talentas, užėmėte 4 vietą. Kuo pakerėjote komisiją?
– Aš manau, kad visos merginos labai stengėsi ir buvo be galo gražios. Kodėl aš užėmiau šią vietą – nežinau. Vėliau paaiškėjo, kad jie atkreipė dėmesį į tas merginas, kurioms patinka Korėjos arba Rytų kultūra, ir kurios norėtų Pietų Korėjoje vystyti ateitį ir mokytis korėjiečių kalbos. Savo įmonę esu įkūrusi Japonijoje, tad gal dėl to patraukiau jų akį.
Tačiau svarbiausia šiame konkurse buvo talentas. Mano verslas yra susijęs su dizainu, todėl pristačiau tris Lauros Dailidėnienės sukneles ir vaizdo siužetą apie stilių, etiketą, įvaizdžio svarbą visuomenėje, kad ne tik išvaizda yra svarbi, bet ir vidinis žmogaus grožis ir tai, kaip žmogus pateikia save.
– Prieš šešerius metus emigravote į Japoniją. Kas lėmė jūsų sprendimą persikraustyti į kitą pasaulio galą?
– Taip susiklostė, kad gavau pasiūlymą studijuoti universitete, todėl nusprendžiau jį priimti. Niekuomet nebūčiau pagalvojusi, kad gyvensiu Japonijoje, tačiau man čia patiko, tad po studijų pasilikau. Čia daugiau galimybių nei Lietuvoje, be to, susipažinau su labai daug žmonių, užmezgiau labai daug naudingų kontaktų.
Kad ir kaip būtų, aš be galo myliu Lietuvą ir didžiuojuosi savo gimtine – man buvo labai didelė garbė, kad šiame konkurse galėjau pristatyti Lietuvą. Savo šalies nepamirštu, dėl to ir bendradarbiauju su Lietuvos dizaineriais, kad galėčiau bent jau tokiu būdu prisidėti prie Lietuvos garsinimo.
– Studijavote japonų kalbą ir kultūrą. Sakoma, kad tai viena iš sunkiausiai išmokstamų kalbų. Ar jau galite idealiai susišnekėti su vietiniais?
– Negaliu teigti, kad idealiai. Susišnekėt susišneku, bet dėl rašybos ir skaitymo kartais būna problemų, nes pas juos simbolių labai daug, tai kartais būna sunku. Taip, kalba yra labai sunki. Japonų kalba skirstoma į pagarbią, formalią kalbą, bendraujant su nepažįstamais žmonėmis ir į neformalią, bendraujant su draugais ir artimaisiais. Kartais būna sudėtinga pereiti iš formalaus kalbėjimo į neformalų ar atvirkščiai.
Rašymo ir skaitymo sistema yra dar sudėtingesnė. Norint suprasti ne mažiau nei 95 proc. teksto, privalu mokėti apie du tūkstančius kiniškų kandži ženklų ir apie šimtą japoniškų hiragana ir katakana ženklų. Kai kurie ženklai yra labai panašūs, tad atsiminti visus ir nesusimaišyti tikrai nėra lengva. Buvo momentų, kai norėjau viską mesti. Svarsčiau, kam man to reikia, kam man čia kankintis, bet pagalvojau, kad reikia save įveikti ir pabandyti.
– Galiausiai, jums ryžto užteko ne tik išmokti kalbą, bet ir pradėti verslą. Kaip gimė idėja į Japoniją importuoti lietuvių dizainerių kūrinius?
– Verslo idėja gimė prieš dvejus metus, bet idėjos neužtenka – reikėjo ir finansų, ir pažinčių. Nėra taip lengva Japonijoje pradėti verslą, nes jie ne taip lengvai įsileidžia į šalies vidų. Reikėjo ir su advokatais dirbti, ir įrodyti, kad aš tikrai esu pasiruošusi. Po pasiruošimo proceso įmonę atidariau prieš metus.
Visada norėjau dirbti kūrybinį darbą. Studijuodama japonų kalbą ir kultūrą, papildomai lankiau įvaizdžio kūrimo kursus. Gyventi Japonijoje yra labai brangu, todėl pabaigusi kursus iškart pradėjau užsiimti stiliaus konsultacijomis ir įvaizdžio kūrimu. Vilniuje esu baigusi interjero dizaino studijų programą, kartais konsultuoju ir interjero kūrimo klausimais. Prieš metus gimė idėja, kad konsultacijų metu klientams galėčiau pasiūlyti kokybiškus aksesuarus: rankines, pinigines, kuprines.
Be to, per pastaruosius metus Lietuvoje atsirado daugybė jaunų ir talentingų dizainerių, todėl norėjau jiems suteikti platesnes galimybes. Drabužiais kol kas neprekiauju, nes japoniški dydžiai labai skiriasi nuo europietiškų, todėl reikia išspręsti šią problemą, nes ateityje planuoju užsiimti ir drabužių pardavimais.
Japonijoje tikrai nėra lengva, nes jaučiu didelius kultūrinius skirtumus. Jeigu vietiniai mato, kad žmogus stengiasi, viskas būna gerai. Negaliu sakyti, kad man sekasi labai gerai, bet sekasi normaliai. Niekada verslo pradžia nebūna lengva, po to šiek tiek įsivažiuoji.
– Ar Japonija – palanki šalis verslo kūrimui?
– Lietuvoje su mokesčiais susiduriama iškart įkūrus verslą. Japonijoje pirmais metais mokesčių nėra, tačiau yra kitų problemų, pavyzdžiui, su vizomis. Visada reikia įrodyti, kad verslas yra perspektyvus ir kad jis yra reikalingas Japonijos rinkai, nes yra labai daug žmonių, kurie nori pradėti verslą. Iš pradžių viza skiriama metams. Jeigu per tuos metus apyvarta auga ir matomas bendrovės augimas, tuomet pratęsia dar metams. Jeigu nepasieki, tuomet jie neišduoda vizos ir tenka krautis lagaminus. Mano atveju, kol kas viskas gerai.
– O koks ryšys su Lietuva? Ar dažnai grįžtate į gimtinę?
– Labai pasiilgstu Lietuvos, labai noriu grįžti, bet kadangi ir atstumai dideli, ir bilietai brangūs, nelabai yra galimybių. Paskutinį kartą buvau prieš metus, o dabar planuoju grįžti rugpjūtį.
– Japonija ir Lietuva – kaip du skirtingi pasauliai. Palyginkite gyvenimą tarp lietuviškų ąžuolų ir japoniškų sakurų.
– Japonija yra daug didesnė šalis už Lietuvą. Tiek populiacijos, tiek galimybių prasme. Tokijas yra trečias svarbiausias miestas pasaulyje, tad čia yra visko labai daug. Gyvendama Japonijoje pradėjau vertinti mažos šalies privalumus. Japonijoje labai daug laiko praleidžiama keliaujant iš vienos vietos į kitą. Laiką šiek tiek sutaupo greitieji traukiniai, bet piko valandomis juose būna labai daug žmonių.
Taip pat man trūksta gamtos, nes gyvenu Jokohamoje – dideliame mieste, kur vietoj gražių parkų stūkso dideli dangoraižiai. Lietuvoje daug miškų, o savo vaikystę praleidau Vilniaus Jeruzalės rajone, netoli Verkių parko. Pasiilgstu ramybės, pasivaikščiojimų miško takeliais ir Neries pakrante.
Nors Japonijoje yra nuostabių parkų, man Lietuvos gamta yra artimesnė ir gražesnė, nes ji natūrali, o ten viskas preciziškai sutvarkyta... Jie viską daro labai kruopščiai, yra perfekcionistai. Lietuviai truputį yra išsiblaškę.
Tačiau man patinka lietuvių tiesumas, kad jie visuomet sako tai, ką galvoja. Japonai dažniausiai daug ką nutyli, todėl versle kyla daug neaiškumų. Kadangi esu europietė, norėčiau, kad žmonės kalbėtų konkrečiai ir sakytų tai, ką galvoja.
O japonai mėgsta kai ką nutylėti ir kartais atrodo, kad turiu skaityti jų mintis, nes jie niekada nepasako, ko nori. Labai sunku versle dirbti su tokiais žmonėmis. Lietuviai konkretesni, man labiau su jais patinka dirbti. Tačiau žmonės Japonijoje yra labai kultūringi ir malonūs.
– Japonų virtuvė žinoma visame pasaulyje, tačiau vargu ar jie valgo tik populiariuosius sušius... Papasakokite apie japonų valgymo įpročius.
– Japonijoje labai populiari žuvis, bet jie valgo ir mėsą. Sojos produktai yra labai populiarūs, nes japonai beveik nevartoja pieno. Nevalgo duonos, ją keičia į ryžius. Valgo tiek jautieną, tiek kiaulieną, tiek ir kitokią mėsą. Mano pažįstami lietuviai maitinasi sveikiau nei japonai.
– Lietuviai sveikiau?!
– Tikrai taip. Vyresni japonai dažniau galvoja, ką valgo. Bet jaunimas Lietuvoje maitinasi šiek tiek sveikiau, nes dabar madinga maitintis sveikai. O Japonijoje šiuo metu vyksta atvirkštinis procesas – jie dievina amerikietišką kultūrą, vaikšto į greito maisto restoranus. Tarp jaunimo yra labai populiarios įvairios užkandinės... Bet galbūt dėl didelio gyvenimo tempo nelabai turi laiko gaminti namuose.
Dauguma žmonių Japonijoje dirba daugiau nei 10 valandų per parą, galbūt dėl didelio darbo krūvio ar dėl genetikos jie nesusiduria su nutukimo problemomis. Retai sutinku japonų, kurie laikytųsi dietos arba kontroliuotų savo mitybą, rinkdamiesi mažiau kaloringus, sveikesnius produktus.
– Tuomet laikas grįžti į Lietuvą.
– Turiu dar daugiau verslo idėjų, planuoju šiuo metu atidaryti fotostudiją, kurioje kartu su įvaizdžio kūrimo ir stiliaus konsultacijomis galėčiau teikti ir fotografijos paslaugas. Visos mano idėjos susijusios su Japonija, į Lietuvą grįžti neplanuoju.
– Jau 4-erius metus šiltus jausmus puoselėjate japonui, turbūt planuojate ir vestuves. Amžiną meilę prisieksite Japonijoje, ar šventę surengsite ir Lietuvoje?
– Norėčiau bažnytinės santuokos Lietuvoje. Mano tėvams iš pradžių nelabai patiko, kad draugauju su japonu, bet tai yra mano sprendimas ir su laiku mano tėvai susitaikė. Galbūt yra kažkoks įsivaizdavimas, kad kita kultūra, kita kalba. Galbūt mano tėvai yra šiek tiek konservatyvūs, tačiau jau prieš porą metų suprato, kad ateitį kursiu ne su lietuviu.
