Birutė Dambrauskaitė šiuo metu daug laiko praleidžia namuose, bet juose turi kuo užsiimti – gali masažuotis ant masažinės lovos, minti bėgimo takelį arba groti pianinu. Pati teigia, kad jos veikla priklauso nuo nuotaikos, o kai jos nėra – nieko daryti nesinori.
Su anūkais ir dukra Birutė sutaria puikiai ir nors visi turi savo gyvenimus, kartais ištaiko progą susitikti ir pabūti kartu. Anūkė dirba brokere, džiaugiasi susiradusi puikų vyrą, tuo metu dukra gyvena Vilniuje, turi kirpyklą, tad, kai būna laisva, su mama važiuoja pietauti arba į Neringą.
Būna dienų, kada Birutė liūdi, tačiau tokiomis akimirkomis dukra primena nevaryti Dievo į medį – juk ši ir koncertuoja, ir dirba, ir gerą pensiją gauna. Apie visa tai ir dar daugiau, nevyniodama žodžių į vatą, B.Dambrauskaitė pasakoja 15min skaitytojams.
– Birute, pastarasis laikotarpis daugumai yra nelengvas. Sakykite, kaip šiuo metu gyvenate?
– Gyvenu liūdnai, aišku, kad gyvenu liūdnai. Paskaitau knygas, o kai nusibosta – įsijungiu „Soliterį“ (aut. past. – žaidimas kortomis) ir pažaidžiu viena, su savimi. Vėliau gaminu pietus. Kai viena gyvenu, tai žinai...
Vienai dažniausiai tenka būti todėl, kad mano vienas anūkas gyvena užsieny, o kita turi vaikų, užimta. Kiekvienas turi savo gyvenimą.
Kalbant apie muziką, aišku, mano repertuarą atsimena tie, kurie mėgsta mane. Tokių didelių koncertų tai jau nėra, o darbingos vasaros, kaip būdavo anksčiau, jau baigėsi. Kiek aš galiu dainuoti, dar nei viena dainininkė tiek metų, kiek aš, nedainuoja... Nors dar Dievo į medį negaliu varyt.
Dainuoju jau daug metų, per juos daug kas padaryta, daug laurų nuskinta, o viskas aprašyta knygoje „Esu, kokia esu“. Bet aš praeities nenoriu, o ateitis – neįdomi.
Būna laikotarpių, kai nėra koncertų, o po to staiga ima ir koks nors vienas atsiranda. Taip buvo su „Gypsy fest“ – romų kultūros festivaliu. Neseniai teko ten pasirodyti. Džiaugiuosi, kad sutikau daug seniai matytų dainininkų. Buvo ir Vladas Kovaliovas, ir Fara, Žvaguliai bei Valinskai. Tokie koncertai man patinka, nes galime visi vėl pasimatyti.
– Kokia šiuo metu jūsų sveikata?
– Neseniai buvau peršalusi, tad daktarė liepė darytis rentgeno nuotrauką. Pasidariau, bet dar negavau atsakymo. Nuo mikrofonų ir didelio garso man suprastėjo klausa, todėl, kai televizijoje vyksta filmavimai ir yra klausiama iš toli, bijau atsakinėti, nes nesu tikra, ar teisingai išgirdau klausimą. Laimė, kad dainuoti ši bėda netrukdo, nes būnu su ausyse esančiais monitoriais ir viskas gerai girdisi.
Be to, skauda kelius, tad prieš koncertus tenka gerti nuskausminamuosius vaistus.
Tiesą sakant, jau galvoju atsisakyti dėstymo Balio Dvariono dešimtmetėje muzikos mokykloje, bet dar šiuos metus dėstau. Nuotoliniu būdu dirbti neįdomu.
– O kaip apskritai sekasi dirbti su šiuolaikiniu jaunimu? Koks jis dabar?
– Man nelabai patinka, dėl to ir noriu pabaigti mokytojavimą. Suprantat, dabar ateina vaikai su telefonais ir angliškomis dainomis, kurių nežinau. Aš angliškai nekalbu, juk čia lietuvių mokykla, muzikos mokykla, reikia mokytis dainų, turinčių jausmą, melodiją. Dabar vaikai nenori tokių kūrinių, jie juos vadina darželinio lygio, nors taip tikrai nėra. Esu nusivylusi, nes dabar – kita karta ir kita muzika.
Jeigu netikite, pabandykite nueiti į klubą pašokti – penkias valandas girdėsite tą pačią muziką bum bum bum. Nuo jos galima išprotėti.
Dabar vaikai labai išmanūs, kaip telefonai. O per pandemiją iš viso sunku, vaikas prisijungia iš namų, elgiasi neatsakingai. Klasėje lengviau jį pajausti, lavinti balsą, rinktis dainas. Aš lavinu jausmą, mokau muzikos, bet vaikai atsineša įrašytas man nežinomas dainas ir būtinai angliškas. Tai kaip aš galiu mokyti, kai nei dainos nežinau, nei natų nėra. Man dabar labai neįdomu.
Aišku, galima nekreipti dėmesio ir dirbti toliau, bet, tiesą pasakius, aš niekada nenorėjau dirbti tokio darbo. Tačiau jau dvidešimt metų kaip dirbu. Daug laidų išleidau, kai kurie tęsė muzikos mokslus kitose įstaigose.
– Kaip išgyvenote metą be koncertų?
– Blogai. Aš kopiau į kalną, kol mano vardas tapo žinomas, šiuo metu viską turiu – visus apdovanojimus. O dabar – pandemija, sėdžiu namie, kad neapsikrėsčiau, liūdna, jaučiuosi vieniša. Paskaitau knygą, o kai nusibosta – pasprendžiu kryžiažodį. Televizorių žiūriu tik vakarais, nes neįdomu man. Žiūriu jį tik tada, kai rodo kokį nors gerą koncertą ar filmą.
Mano karta jau amen, tad koncertuoti kviečia tik tie, kuriems patinku ar kurie nori mano dainų. Sunku iš šios profesijos ir išeiti, ne tik įeiti, nes tai yra jausmas, tai yra gyvenimas. Visi išgyvenimai eina per sielą, per širdį ir per dainą.
Šį mėnesį situacija nebloga – pakvietė dainuoti net į kelias vietas. Truputį jaudinausi, nes po penkių mėnesių pertraukos net nežinojau, ar vis dar skamba balsas. Koncertuodama buvau euforijoje. Dainavimas yra gyvenimas, nes juo išreiški ir nuotaiką, ir sielą.
– Ar dažnai kyla minčių nebedainuoti ir ramiai gyventi pensijoje?
– O ką tai reiškia „ramiai“? Va, penki mėnesiai buvo ramūs, tai buvo galima išprotėti. Vienatvė yra baisi, aš gi neturiu vyro jau 25-erius metus, draugų nėra, nes mano karta jau išmirusi. Kas gali būti įdomaus? Kai pakviečia koncertuoti, va tada jau įdomu, nes atsiranda nervas, norisi gerai sudainuoti, vėliau – komplimentai, aplodismentai. O dabar jau taip būna vis rečiau.
Aš jau nebenoriu kiekvieną vakarą dainuoti restoranuose, man jau gana. Nors dainavimas yra viskas, bet ir jis turi kažkada baigtis. Galima sakyti, kad jau baigiau savo dainavimo epochą, bet vis žmonės atsimena mane, tai dar prisiverčiu padainuoti.
– Manau, kad jūsų dainų neužmirš, juk daug kas su jomis augo...
– Na matot, kai prisimena ir pakviečia, tada visi būna patenkinti, bet aš jau turiu savo sąlygas: kad mane nuvežtų ir parvežtų, nes pati nevairuoju, kad būtų didžėjus.
Čia kada buvau Neringoje – ten tiek daug pradainavusi. Šįkart viskas buvo taip pat, tik ne dainavau, o sėdėjau prie staliuko ir pietavau. Keista.
– Kalbant apie jūsų karjerą, koks buvo pats įsimintiniausias jos laikotarpis?
– Visi etapai buvo geri. Bet aš tikrai labai sunkiai ėjau į visus etapus: iš pavydo mane kiti dainininkai stumdė nuo scenos, namuose, šeimoje irgi buvo nekokie reikalai. Sunkiai kopiau į aukštumas, kuriose viską gavau bei laimėjau.
Labai džiaugiuosi, kai mane pakviečia kur nors padainuoti, kai pristato kaip primadoną. O kai būdama ant scenos pamatau, kad jaunimas dainuoja kartu – iš viso jaučiuosi pakylėta.
– Anksčiau, jaunystėje, ar audringi būdavo vakarėliai?
– Oi, būdavo visko. Ir šokių iki ryto, ir repeticijų su orkestru, ir juoko, visko. Buvo kitas gyvenimas. Galvojau, kad visada dainuosiu tik su orkestrais, jokių įrašų, tačiau laikui bėgant mano nuomonė pasikeitė, nes orkestrai, menas ir muzika pasidarė niekam nereikalingi. Todėl teko prisitaikyti prie pasikeitusių tendencijų.
Dabar jau apie 25-erius metus nevartoju alkoholio ir nerūkau, o anksčiau, gyvenant naktinį gyvenimą, būdavo sunku atsispirti, nes visi vaišindavo.
– Jūsų pasirodymai pasižymi ir ryškiu stiliumi. Ar visada rūpėjo scenoje puošniai atrodyti?
– Dabar didelę dalį muzikantų rengia už įvaizdį atsakingi žmonės, o aš viską pirkdavau pati – uždirbtus pinigus išleisdavau drabužiams. Šiandien spintoje kabo apie dvidešimt suknelių, bet kur jas dėti? Suvynioti ir į šiukšlių dėžę išmesti?
Norėjau vis naujo ir naujo rūbo, na, toks gyvenimas. Turėjau savo dizainerius ir siuvėjas. Kadangi buvau „pilna“, kitaip tariant, stambi, vis tiek turėjau ir norėjau gerai atrodyti, tad dizaineriai sukdavo galvą, kaip mane aprengti, kad atrodyčiau elegantiškai.
– Ar stilius jums svarbus iki šiol?
– Taip. Aš bet kaip galiu vaikščioti tik namie. Nors ir pas mane namie yra jauku, tvarkinga: turiu baltą kambarį, kuriame stovi baltas pianinas, baltas stalas ir nuotraukos.
Net šubą turiu, už savo pinigus pirkau. Bet kur ją apsirengus eiti? Aplink namą?
– Per visą savo gyvenimą esate pelniusi ne vieną apdovanojimą. Ar jums jie svarbūs?
– Labai svarbu. Nors apdovanojimus visada gaudavau paskutinė. Gal kam nors neįtikau, nežinau.
– Interviu ne kartą minėjote, kokia baisi yra vienatvė. Ar po jūsų sutuoktinio mirties nebuvo tokių vyrų, kurie galbūt taikėsi į porą?
– Ne, nebuvo. Apskritai apie vyrą nieko nenorėčiau kalbėti, nes nebuvau santuokoje laiminga, jis manęs nesuprato, nebuvo muzikantas. O kas ten žino, gal su muzikantu būtų buvę dar blogiau.
Gaudavau vyrų dėmesio, nulipusi nuo scenos. Dovanodavo gėles, nešdavo šampaną, bet nesiūlydavo susitikti. Gal dėl to, kad esu žema, o vyrai žiūrėdavo į aukštas ir lieknas. Vyrai tokie yra. Aš dabar gyvenu viena, manęs nieks nevaiko, orgijų pas mane nėra.
– Ką pasakytumėte savo bendraamžiams, kurie skundžiasi gyvenimu ir nieko nenori daryti?
– Nieko negaliu pasakyti, pati nemėgstu vienatvės ir veikiu pagal nuotaiką. Bendraamžių draugų neturiu – išmirę. Reikia patiems susiimti. Kiekvienas turi veikti pagal save: nori – daro, nori – nedaro. Aš niekam savo nuomonės nereiškiu ir nevadovauju, pačiai reikia su savimi pirmiausiai susitvarkyti.
LKU grupės kredito unijos – artimos Jūsų finansų partnerės
