„Esu tiek visko suplanavusi, kad tik svajoju, jog sveikata ir toliau būtų tokia pati gera. Noriu ir toliau visa širdimi džiaugtis gyvenimu“, – portalui Žmonės.lt prisipažįsta dosnia širdimi garsėjanti pašnekovė, spindinti tokiu pozityvumu, kurio norėtų pasisemti daugelis. Jubiliatė šypsosi – pūsdama gimtadienio žvakutes turės tik vieną norą, nes visa kita jos gyvenime – planai ir tikslai, kuriuos viliasi, kad pavyks įvykdyti.
Gimtadienio išvakarėse su portalu Žmonės.lt B.Vizgirdienė kalbėjosi atvirai – apie beveik 50 metų kurtą gyvenimą Amerikoje, šokiravusius pirmuosius sugrįžimus į Lietuvą, per ašaras prisijaukintą muziką bei ne iškart užgimusią meilę Rimtautui Vizgirdai, į kurią skeptiškai žiūrėjo net jųdviejų bičiuliai.
– Birute, kokiomis nuotaikomis pasitinkate gimimo dieną?
– Niekad nesureikšminau gimtadienių, tai ir nuotaika neutrali – atrodo, ta diena ateina ir praeina. Paprastai gimimo dieną sutinku kartu su vyru taip, kaip ir mėgstu – ramiai. Dažniausiai šventiškai pavakarieniaujame ir tiek. Manau, kad šis vakaras taip pat bus toks pat.
Tiesą sakant, nesijaučiu esanti tokio amžiaus, koks man šiandien sukako. Kaip tik šįryt perėjau mintimis per savo gyvenimą ir supratau, kiek aš dar mažai žinau. Kai būni jaunas, atrodo, kad viską moki, o metams bėgant supranti, kad labai klydai. Dabar svarstau, kad galėjau kur kas daugiau padaryti ir išmokti, bet to nepadariau. Dėl to šiek tiek gaila (šypsosi).
– Dėl ko gailitės labiausiai?
– Yra keletas dalykų. Pirmiausia, gailiuosi, kad neišmokau skambinti pianinu. Nors dar nėra vėlu (juokiasi). Norėčiau išmokti juo groti, kad galėčiau išleisti visas savo emocijas. Dainuoti ne visada išeina, nes jei liūdesio guzas gerklėje, tai nepavyksta gerai sudainuoti, o prie pianino gali lieti ir pyktį, ir džiaugsmą, ir liūdesį. Visą spektrą emocijų… Iš tiesų, vaikystėje mokiausi groti pianinu, nes mano tėtis liepė mokytis, bet tuomet patingėjau, atrodė, kad groti man nereikia, o dabar atrodo kitaip (šypsosi).
Dar gailiuosi, kad vaikams taip dažnai, kaip dabar atrodo, jog to reikėjo, nepasakiau, kad myliu, kad taip dažnai neapkabinau. Nors tikriausiai tą jaučia visos mamos, kad ir kiek dėmesio skyrė savo vaikams.
Dar gailiuosi, kad neišmokau daugiau kalbų. Mano mama mokėjo šešias kalbas, o aš – tik tris. Norėtųsi daugiau. Bet dar laiko yra – gal pradėsiu mokytis kokią nors kalbą. Oi, dar tiek vietos yra tobulėjimui…
– Tai vis dėlto yra dalykų, kuriuos, jei galėtumėte atsukti laiką atgal, darytumėte kitaip?
– Galbūt tik tie, tik daugiau mokyčiausi (šypsosi). Nes kitos veiklos man teikė didžiulį džiugesį – ir scena, ir šeima, ir labdaros veikla. Ypač, kai pažiūriu į Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro paramos fondą. Jo dėka tiek jaunimo galėjo stažuotis užsienyje, o ir patį Nacionalinį operos ir baleto teatrą lopėme – ir grindis tvarkėme, ir kėdes, ir instrumentus orkestrui pirkome, o kur dar Tarptautinė Kalėdų labdaros mugė, kurios dėka galėjome padėti tiek daug žmonių.
Visi tie geri darbeliai man davė tiek daug džiaugsmo. Ne veltui sakoma, kad duoti yra daug smagiau nei imti (šypsosi).
– O kokios kasdienės veiklos dabar jums teikia didžiausią džiaugsmą?
– Dabar daugiausiai dėmesio skiriu iniciatyvai „Būkime kartu prie stalo“, kurią globoja Tarptautinis Vilniaus klubas. Kartą per mėnesį mes organizuojame vakarienes vaikams iš globos namų, kurių metu kalbame apie tam tikros šalies kultūrą, išbandome jos virtuvę. Tuo pačiu organizuojame įvairias pažintines veiklas. Pavyzdžiui, paskutinis mūsų žygis buvo į alpakų fermą. Kiek džiaugsmo buvo ir vaikams, ir paaugliams!
Dabar laukiu dar vieno vakaro – vaikus iš globos namų supažindinsime su amerikietiška kultūra, Padėkos dienos švente ir jos valgiais. Nors kai kurie tai vadina tik kalakutienos diena, bet tai yra kur kas daugiau (šypsosi). Vaikus sukvietėme į restoraną ir jiems paaiškinsime, kodėl reikia dėkoti Dievui, parodysime, kaip valgo amerikiečiai, ką ši šventė jiems reiškia.
Oi, kiek man džiaugsmo teikia ši labdaros veikla. Aš jaučiu didžiulę prasmę, kai matau šypseną kito žmogaus veide. Grįžtu namo kaip ant debesėlio.
– Ilgus metus gyvenote Amerikoje. Kiek amerikietiškos dvasios jūsų pačios namuose?
– Turbūt, kad jos nėra (juokiasi). Sakyčiau, kad net gyvenant Amerikoje, labiau šventėme lietuviškas šventes nei amerikietiškas. O ir visuomet lietuviškai kalbėdavome, dėl to esame dėkingi savo tėvams.
Prisimenu, dar vaikystė tik praveri namų duris ir jei angliškai kažką pasakai, tėtis iškart pirštu grūmoja, sako: „Na, kiek kartų apie tai kalbėta? Namie – tik lietuviškai“ (juokiasi). Galbūt todėl man visuomet buvo svarbu kalbėti lietuviškai.
– 1998 metais sugrįžote į Lietuvą. Kodėl nusprendėte sugrįžti į gimtinę?
– Mes sugrįžome jau nepriklausomybės metais, kai Valdas Adamkus kvietė Amerikos lietuvius. Mano vyrui tas prezidento kvietimas buvo labai svarbus. Nors jau ir iki tol ne kartą buvome kalbėję, kad kai sulauksime pensijos, sugrįšime į Lietuvą. Tiesa, ne tik mes – visi Amerikos lietuviai taip kalbėdavo, tačiau ne visi grįžo.
Nepriklausomybės teko gerokai palaukti, tad kai kurie Amerikoje sulaukė ne tik vaikų, bet ir anūkų. Nesiryžo viską palikti ir sugrįžti į gimtinę.
Mes grįžome… Tačiau ir aš vis pasvarstau, kad man būtų idealu, jei galėčiau pusmetį gyventi Lietuvoje, o kitą laiko dalį – Amerikoje. Vien dėl to, kad Kalifornijoje liko mano vaikai, anūkai, giminaičiai, kurių labai pasiilgstu. Juos aplankau tik kartą per metus. Tai – vienintelis minusas gyvenimo Lietuvoje, nes man čia labai patinka. Čia – mano namai, kuriuose esu beprotiškai laiminga. O ir kultūrinis gyvenimas Lietuvoje toks, kokio Amerikoje nebuvo. Kiek mes turime talentų, kiek mes turime renginių, kurie nėra brangūs… Mane tai labai džiugina.
– O kokia Lietuva jus pasitiko vos sugrįžus? Kaip ji atrodė Amerikos lietuvio akimis?
– Iš tiesų, pradžia nebuvo lengva. Reikėjo perkąsti daug dalykų, reikėjo daug išmokti, kol prisitaikiau prie gyvenimo čia. Pirmaisiais metais buvo daug ašarų, nes atrodė, kad manęs niekas nesupranta. Atrodė, kad aš niekam nereikalinga.
Amerikoje turėjau patirties labdaros srityje, dirbau su savanoriais, tai vos sugrįžusi puoliau organizuoti pagalbą, bet greitai buvau nuleista ant žemės. Tik pamanykite, tuomet užsigeidžiau eiti į gydymo įstaigas padėti ligoniams, o seselės, tik kreivai pažiūrėjusios, atsakydavo, kad nepriimsime... Nuėjus į kitą vietą ir vėl mano pagalba pasirodė nereikalinga. Prisimenu, vienas žmogus net pasakė: „Ponia Birute, mes penkiasdešimt metų išgyvenome beveik be nieko, tai ir dabar mums jūsų paramos nereikia. Išgyvensime patys“.
Mane iš pradžių visa tai liūdino, bet pagaliau atėjo mintis, kad, iš tiesų, taip entuziastingai pagalbos nereikia brukti – juk aš sugrįžau, o šie žmonės čia gyveno visus tuos metus... Tikrai laiko prisitaikyti prie kultūros ir žmonių reikėjo, tačiau vėlgi – dabar viskas labai pasikeitė. Dabar tik eik ir padėk. Žmonės mielai savanoriauja (šypsosi).
Prisimenu, išlipau iš lėktuvo ir iškart du jauni vaikinai su šautuvais rankose mane pasitiko.
– Nors gyventi į Lietuvą sugrįžote nepriklausomybės metais, gimtinėje lankėtės ir sovietmečiu. Vakariečiai Sovietų Sąjungoje tuomet nebuvo laukiami. Ar nesusidūrėte su kokiais nors kuriozais?
– Taip, išties mūsų nelaukė – ir tikrino, ir stebėjo mus. Pirmą kartą į Lietuvą atvykau 1972 metais. Prisimenu tuomet, dar iki atvažiavimo, įsivaizdavau Lietuvą it šalį, pilną sodybų, karvučių, arkliukų, medinių vežimų, nes būtent tokią ją mačiau vaikystės knygose. Kai atvykau, netekau amo – čia miestai tokie patys, kaip ir Amerikoje (juokiasi). Tik, žinoma, parduotuvės tusčios, restoranų nebuvo...
O ir prisimenu, išlipau iš lėktuvo ir iškart du jauni vaikinai su šautuvais rankose mane pasitiko. Mane toks vaizdas išgąsdino, galvoju, na, va, nepraleis manęs į Lietuvą aplankyti giminių. Bet viskas sklandžiai praėjo (šypsosi).
Tiesa, galėjau būti tik penkias dienas ir didžiąją laiko dalį teko praleisti viešbutyje. Giminės, gavę specialų leidimą, atvykdavo prie viešbučio su manimi pasimatyti. Bet man to pakako – man patiko būti aplinkoje, kurioje kalba lietuviškai. O ir aš su pasididžiavimu tai dariau. Visgi greitai supratau, kad turiu ryškų, lengvai girdimą akcentą, tai susigėdau. Kitą kartą, kai apsilankiau, jau tiek daug nekalbėjau (juokiasi). Po kelių metų man pažįstami sakė, kad kaip tikra amerikonka atvažiavau – vien šypsojausi (juokiasi).
– Į Lietuvą sugrįždavote ir kaip operos solistė. Kaip muzika atsirado jūsų gyvenime?
– Didžiausias kaltininkas buvo mano tėtis, kuris buvo vargonininkas. Kai gimiau, tėtis sakė, kad turėsiu sėsti prie kokio nors muzikinio instrumento ir puikiai išmokti juo groti. Tiesa, tai užtruko. Kai tėveliai 1944 metais pabėgo į Vokietiją, mes patekome į lagerį. Ten išgyvenome šešerius metus, tai, be jokios abejonės, apie jokius instrumentus negalėjome nė svajoti.
Į Ameriką atvykome, kai man buvo devyneri, tad kone iškart tėtis nusipirko seną pianiną ir mokė mane juo groti. Po kurio laiko mama sužinojo, kad prie pianino aš daugiau verkiu, nei džiaugiuosi, tad paragino susirasti kitą instrumentą. O groti aš išvis nenorėjau, bet ir nenorėjau priešintis tėvams (juokiasi).
Todėl nusprendžiau dainuoti. Galvojau, kad praslysiu lengviausiai, nes iki tol jau mėgdavau traukti dainas besitvarkant ar plaunant indus. Bėda ta, kad tuomet nepagalvojau, jog dainavimo pamokos bus toks rimtas darbas (juokiasi).
Taip ir išėjo, kad muziką pamilau tik tuomet, kai išmokau gerai dainuoti. Tik tuomet pradėjau svajoti apie pirmąjį vaidmenį operoje. Džiugu, kad šis noras išsipildė.
– Kokį vaidmenį tuomet atlikote?
– Atlikau pagrindinę rolę operoje „Bohema“. Prisimenu, buvo tiek baimės, kad prieš pat pasirodymą aš stovėjau prie išėjimo ir bijojau pajudėti. Atrodė, kad tuoj pabėgsiu (juokiasi). Man jau buvo nesvarbu, kad orkestras manęs laukė, šeima stebėjo. Ačiū Dievui, nepabėgau ir po to džiaugiausi perkopusi save pačią.
Iš tiesų, net ir šiandien kartais pabundu naktį ir pagalvoju, kaip išdrįsau tą ar aną padaryti... Dabar stebint viskas atrodo – oho! Tokie prisiminimai džiugina, nors ir klaidų gyvenime buvo.
– Kiek metų praleidote scenoje?
– Į sceną pirmąkart žengiau būdama septioniolikmetė, tuomet dainavau lietuviškas daineles, o nulipau būdama 58 metų, dainuodama operoje. Su scena atsisveikinau Lietuvoje, sudainavusi 38 koncertus 38-uose miestuose. Tuomet pasirodėme su Vaclovu Daunoru ir Robertu Bekioniu. Buvo fantastiška.
– Ar pasiilgstate scenos?
– Oi, labai! Prisimenu, eidama į sceną vis pagalvojau, kam man tų pasirodymų reikia, juk tik nervus kelia, bet kai baigdavosi koncertas, su nekantrumu laukdavau kito (juokiasi).
O ir nuotykių visokių buvo. Prisimenu, kartą sugedo muzikantus vežęs autobusiukas, tai aš, pasipuošusi ilga suknele, pasiėmiau kibirą ir su vairuotoju pyliau vandenį, kad neužsidegtų. Tokių dalykų tikrai nepamirši, o ir pasiilgsti, be jokių kalbų.
– Netrukus su vyru minėsite 39-ąsias santuokos metines. Kaip susipažinote? Kiek žinau, jūsų meilė Rimtautui įsižiebė ne iškart.
– Oi, tikrai ne iškart susižavėjome vienas kitu (juokiasi). Pirmą kartą vyrą pamačiau pirmojoje Čikagos šokių šventėje. Rimtautas šoko pačiame priekyje, negalėjai nematyti – jis tikrai puikus šokėjas.
Antrą kartą, kai jį mačiau, buvo labai nemaloni situacija. Jis mane užgavo restorane. Nespėjau aptarnauti 11 staliukų ir jis atsisėdęs: kas čia darosi, kodėl čia taip lėtai patarnauja? Jeigu tą dieną man kas būtų pasakę, kad ateityje tas jaunuolis bus mano vyras, būčiau nė už ką nepatikėjusi (juokiasi).
O trečią kartą Rimtautas mane pamatė operetėje „Čigonų baronas“. Man po kurio laiko jis pasakojo, jog jam iškart širdyje kažkas suvirpėjo (juokiasi). Taip ir užsimezgė draugystė.
Kartais svarstau, kodėl taip dažnai išyra šių dienų santuokos. Atrodo, jog viskas užsibaigia taip lengvai.
– Esate minėjusi, kad jūsų draugai buvo įsitikinę, jog kartu neišsilaikysite nė metų. Kaip pavyksta jums kartu sugyventi? Ar turite kokių nors paslapčių?
– Kaip ir visi, turime savo receptą (šypsosi). Man atrodo, kad santykiuose svarbiausia – pagarba, nes be jos negali būti meilės. Antras svarbus dalykas – tolerancija. Reikia vienas kitą toleruoti, nes juk po vienu stogu pasiryžta gyventi skirtingo charakterio žmonės.
Per tiek metų, o ypač vyresniame amžiuje, kai kartu praleidi visą parą, būna visko – ir džiugių akimirkų, ir sunkių momentų. Būna, kad nesutampa nuomonės, bet jei myli žmogų, stengiesi jam nusileisti, nes supranti, jog bet kokios ambicijos yra visiškai nereikšmingos. Žinoma, būna ir taip, kad kokiu nors klausimu turiu stiprią nuomonę, tuomet jau su vyru kibirkščiuojame, kol jis nusileidžia (juokiasi).
O šiaip mus vienija labai daug bendrų pomėgių – abu mėgstame ir panašią muziką, ir maistą, ir keliauti… Ypač daug keliavome, kai buvome jauni, todėl dabar kartu galime žiūrėti albumus ir džiaugtis tomis akimirkomis. Žvelgiant į šiuos albumus, galiu pasakyti, kad mūsų gyvenimas yra labai gražus (šypsosi).
Aišku, kaip ir visiems, per tuos metus buvo ir buitinių rūpesčių, ir sveikatos problemų, ir nesutarimų, bet viskas praeina. Kartais svarstau, kodėl taip dažnai išyra šių dienų santuokos. Atrodo, jog viskas užsibaigia taip lengvai – ai, nepatiko ir skirstomės. Galbūt aš kitos kartos, nes dar viską norisi klijuoti ir saugoti.
– Su Rimtautu esate jau beveik 40 metų, tai net neabejoju, jog vienas kitą puikiai pažįstate. Ar vyras vis dar bando jus nustebinti gimimo dienos proga?
– Žinoma, bando! Būna, kad nuperka kokią nors dovaną ar gėlių. Nors, tiesą sakant, per tiek metų jau viską turiu, nieko nereikia (šypsosi).
O šiaip geriausias dalykas – kelionės, kurios abiems teikia džiaugsmą. Taip ir lepinamės. Kaip tik šį rudenį žadėjome vykti į Berlyną, nes dar nesu ten buvusi. Tiesa, kol kas nežinia, kada įvyks ši kelionė, šiek tiek ją atidėjome. Gal važiuosime į Berlyną, kai bus Kalėdų mugės. Sako, kad tuomet ten būna labai gražu.
– Šiandien jūsų gimimo diena. Ko palinkėtumėte sau?
– Turbūt sveikatos. Kiekvieną rytą su vyru meldžiamės, kad tik Dievas mus laikytų savo globoje, kad būtumėme sveiki. Nes juk kai esi sveikas, tai viską gali padaryti, gali ir bendrauti, ir džiaugtis. Ypatingai tais mažais dalykėliais, kurie anksčiau, kai buvai jaunas, tiek džiaugsmo neteikė…
Iš tiesų, esu tiek visko suplanavusi, kad svajoju, jog tik sveikata ir toliau būtų tokia pati gera. Noriu ir toliau visa širdimi džiaugtis gyvenimu.
