Ką balete reiškia žvaigždės statusas?
Turbūt – didelę atsakomybę, aukštai pakeltą kartelę. Turi ne galvoti, kad esi labai išskirtinė, bet rodyti pavyzdį. Svarbiausia – nesužvaigždėti. Nieko nėra baisiau už tai.
O jums lengva sužvaigždėti? Juk nesate popkultūros atstovai.
Viskas priklauso nuo žmogaus. Net namų šeimininkė tokią galimybę turi. Nemeluosiu, ir aš kartais pasidžiaugiu, kad ir vakar buvo gerai, ir šiandien, ir išvis kažkaip sekasi. Bet paskui taip gauni per galvą, kad iškart nukrinta karūna: „Aha, nelaukei?! Manei, kad esi geriausia. Tai dabar žinok, kaip yra iš tiesų.“
Noriu prisiminti tą istoriją su Egle Špokaite: ji susižeidė, o jūs ją pakeitėte. Pulti iš salės į sceną, niekada čia nešokus „Žizel“, – man tai atrodo neįtikėtina.
Dar ir partneris buvo teatro svečias, susipažinome tik scenoje. Bet tas atvejis tikrai ne vienintelis. Šiandien vienas „lūžta“, rytoj gali kitas. To ir siekiame: dirbti taip, kad, vienam išėjus iš rikiuotės, nenukentėtų spektaklis. Turi būti pasirengęs bet kam. O kiek tu tai sugebi, priklauso nuo profesionalumo. Kai pamačiau, kad Eglei kažkas atsitiko, neturėjau laiko apmąstymams.
Baletas turbūt neatsiejamas nuo skausmo?
Jo būna visokio. Pagrindinis yra nuo nuovargio: jei daug dirbi, skauda kojas, bet prie to pripranti. Na, mėšlungis sutraukia, mėgini gelbėtis kokiais nors maisto papildais. Į tokius dalykus nekreipiame dėmesio. Bet būna ir taip, kad pabundu trečią nakties nuo neuralgijos priepuolio: negaliu nei pajudėti, nei išlipti iš lovos. Va čia tai rimtas skausmas, tokio niekam nelinkėčiau. Tada jau neišsiverti be injekcijų, be tablečių... Ir spektakliai kartais būna skausmingi.
Visą gyvenimą svajojau šokti Karmen, o dabar gavau šį vaidmenį ir nesidžiaugiu. Pastatymas modernus, šokame basomis, o mums tai neįprasta. Nusibrauki pėdas, suskyla ar įplyšta oda. Labai daug reikia būti ant kelių, bet mes nelabai mokame ant jų kristi. Todėl jei klumpi, tai klumpi iš tikro – su kraujosruvomis, su mėlynėmis. Negana, kad choreografija neįprasta, – dar reikia galvoti, ką daryti, kad ji būtų nepavojinga.
Šokote solines partijas Čeliabinske, Krasnojarske, Maskvoje, dirbote Kairo nacionalinėje operoje. Visa tai – milijoniniai miestai, dideli teatrai. Kuo jus patraukė mažutis Vilnius?
Matyt, Vilnius yra etapas, kaip ir visi kiti teatrai. Pavargau važinėti su Maskvos trupe, o grįžti į Čeliabinską nebenorėjau. Ten buvo labai gera pradėti karjerą, bet dabar jis netraukia. Daug šokau Anglijoje, Italijoje, Ispanijoje, pripratau prie europietiško gyvenimo, o Čeliabinske – vizų režimas, viskas kitaip. Vilniuje galiu nusipirkti lėktuvo bilietą ir nuskristi į Miuncheną pažiūrėti spektaklio premjeros – Rusijoje tai būtų itin sudėtinga. Ir gyvenimo lygis kitas, žmonės kultūringesni... Draugė mane pakvietė čia, pasakė, kad Vilniuje – didelis, gražus teatras. Tuo metu dar ir repertuaras buvo labai geras, gal net Europoje geriausias. Pamaniau, kad pamėginsiu...
Visą interviu su Anastasija Čumakova skaitykite kovo mėnesio žurnale „Laima“.