Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Baleto artistė Beata Molytė: „Atvykau į Klaipėdą metams... ir užsibuvau“

„Jau esu klaipėdietė“, – sako baleto šokėja Beata Molytė-Kulikauskienė, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro scenoje praleidusi kone du dešimtmečius. Iš sostinės, kur gimė, į uostamiestį trumpam atvykusi tuomet jaunutė balerina čia užtruko ir Klaipėdą dabar vadina savo namais. Čia ji pernai įkūrė ir savo vardo baleto mokyklą. Viliasi, kad į rekonstruoto muzikinio teatro sceną lips jos mokykloje išugdytos balerinos.
Beata Molytė-Kulikauskienė
Beata Molytė-Kulikauskienė / Viktorijos Vaišvilaitės-Skirutienės nuotr.

Su Beata susitikome miesto širdyje, Liepų gatvėje. Atokiau nuo jos šurmulio, seno pastato palėpėje puantus ir tutu sijonukus matuojasi mažosios balerinos. Nors pasitraukė iš didžiosios scenos, tačiau su ja neatsisveikino, Beata dabar daugiau laiko skiria sau, šeimai, muzikinio teatro trupei, kurioje dirba mokytojos amplua, bei savo mokyklai. Apie tai ir kalbėjomės su viena garsiausių šalies balerinų Beata Molyte-Kulikauskiene.

– Gimėte Vilniuje, ten baigėte baleto mokyklą, tačiau klaipėdiečiai nesuabejoję pasakytų – Beata – mūsų miesto balerina. Čia gyvenate jau porą dešimtmečių. Kai jūsų paklausia, kas Jūs, klaipėdietė ar vilnietė, kaip save pristatote?

– Kaip čia pasakius... Dabar aš jau klaipėdietė. Esu gimusi ir augusi Vilniuje. Kai mokiausi baleto mokykloje, mano dvi draugės, buvusios klase aukščiau, baigusios išvyko į Klaipėdą. Anuomet buvo gana sudėtinga teatrų politika. Ne visus į teatrą priimdavo, būdavo atrankos. Jei klasėje būdavo 15-20, tik vieną dvi mergaites paimdavo. O kur dėtis visoms kitoms? Buvo galimybė atvykti į Klaipėdą ir jos išvyko. Pamenu, atvažiuodavau jų lankyti. Toks miestas, jūra... Galvojau pabaigus atvažiuosiu ir aš metus laiko. Užtruko tie metai... Po metų galvojau dar vienerius pabūsiu ir gana. Užsibuvau. Būtų man kas anuomet pasakęs, būčiau garsiai pasijuokusi.

Dabar kai skaičiuoju, jau metais ar dviem daugiau gyvenu Klaipėdoje nei būta Vilniuje. Tad taip, Klaipėda jau yra mano miestas.

Dabar kai skaičiuoju, jau metais ar dviem daugiau gyvenu Klaipėdoje nei būta Vilniuje. Tad taip, Klaipėda jau yra mano miestas. Sakyti, kad namai Vilnius...jau nebe. Mano mama ten. Gera nuvažiuoti, pabūti, bet gyventi jau nebe. Klaipėdoje gyvenu senamiestyje, mano sūnus užaugęs Klaipėdoje. Labai smagu, kai viskas šalia. Labai patogu. Kažkada turėjome du automobilius, dabar apsiribojome ties vienu, kelionėms. Pradėjome dažniau vaikščioti pėstute. Man patinka vaikščioti, stebėti aplinką, gamtą.

Tomo Pikturnos nuotr./Beata Molytė ir jos vyras Renaldas Kulikauskas
Tomo Pikturnos nuotr./Beata Molytė ir jos vyras Renaldas Kulikauskas

– Kuo jums šis miestas taip įsiliejo į širdį?

– Prilipo... Juk čia viską sukūriau. Būdama čia sukūriau ir tapau tuo, kuo esu šiai dienai. Toks ir atsakymas, kuo man žavi Klaipėda. Tai mano namai. Gal skamba banaliai, bet pagalvokime, ką reiškia mums namai? Mes dažnai pasakome, bet nesigiliname į žodžių prasmę. Kad ir žodžio sveikata. Neturime laiko, o juk ugdome kartą, kuriai turime aiškinti, kas yra sveikata, kultūra... Tokie paprasti dalykai, bet jie kuria, kas mus supa, ką norime matyti ateityje.

Kiek daug vaikų ateina į mano mokyklą, kiekvienas turi savo šeimą, kiekvienas atsineša iš savo šeimos kažką. Kaip paprasta matyti, kokioj terpėje jis gyvena. Kaip jis mąsto. Suprantu, kad gimstame su savo charakterio bruožais, kurių niekas nepakeis, bet mes formuojamės kaip asmenybės. Man labai svarbu tarpusavio bendravimas. Mes visai nepasigiliname į žodžių esmę.

– Ar nebuvo kilę minčių grįžti į sostinę, į didįjį šurmulį?

– Buvau grįžusi po 12 metų gyvenimo Klaipėdoje į Vilnių, dvejiems metams ir vėl grįžau atgal į Klaipėdą. Kodėl? Todėl, kad čia mano namai. Čia aš susiformavau, kaip baleto artistė, čia sukūriau šeimą, tapau mama, sutikau savo mylimą brangų žmogų, čia aš jaučiuosi gerai.

Buvome pilnai išsikraustę iš Klaipėdos. Čia vėlgi turiu dėkoti vyrui, kuris ėjo paskui mane... Taip susiklostė, visi ženklai rodė – Vilnius. Kažkada buvo galimybė suteikta važiuoti dirbti į nacionalinį operos ir baleto teatrą, tuo metu dar neturėjome vaikų. Pamenu, buvome nuvažiavę į Vilnių, nebuvo jis gi man svetimas, ten gyvenau, mokiausi, bet po Klaipėdos toks pilkas, niūrus pasirodė, ta smarvė išmetamų dujų. Sakiau, na, ne... Nelabai norėjau dirbti tame teatre... Nežinau, kas tai buvo.

Ir po tiek metų vėl grįžo tie ženklai, kad tuiu važiuoti į Vilnių. Suvokdama ir skaitydama gyvenime ženklus, supratau, kad turiu tau praeiti. Pabandžiau. Tuo metu dirbau su Andželika Cholina, statėme baletą „Barbora Radvilaitė“. Prabėgo dveji metai, jie nebuvo lengvi, bet džiaugiuosi, sutikau puikių žmonių. Man pačiai kaip asmenybei buvo stipru, tai ką sutikau, ką pamačiau, išgyvenau. Vėlgi, viskas susidėliojo į tam tikras lentynėles. Šis etapas, matyt, buvo reikalingas kad suvokčiau tam tikrus dalykus. Grįžome į tuos pačius namus. Matyt, susiklosto, kaip turi susiklostyti.

– Prieš metus pasitraukėte iš Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro scenos, kur praleista tiek laiko, vakarų, savaitgalių. Kuo šiandien užimta Beata Molytė?

– Balandį bus metai, kaip nebedirbu baleto artiste. Išėjau į vadinamą užtarnautą rentą. Likau teatre su tam tikromis sąlygomis, galiu vesti pamokas artistams, bet savaitgalius pasilieku jau tik sau, šeimai. Pakankamai daug laiko buvo atiduota darbui, tikrai norėjosi kažką pasilikti sau, džiaugtis gyvenimu. Ruošiausi tam...

Esi žmogus, stebi aplinką, yra skaudžių patirčių, kai žmogus atsisveikina su baletu ir išeina į nieką. Tai sąmoningai priėmiau, po truputį ruošiausi ir pokyčiai įvyko greitai, bet viskas susiklostė, kaip ir turėjo susiklostyti. Šiandien vedu pamokas teatro baleto artistams.

– Susitikome naujoje jūsų erdvėje, atidarėte savo vardo šokių mokyklą, tai nauja patirtis su mažosiomis balerinomis, o gal ne tik mergaitėmis?

– Berniukų neturime... Bandymų buvo, du berniukai, bet neatlaikė streso, kai pamatė kiek mergaičių. Turiu penkias klases, apie 50 vaikučių. Mergaitės jau matuojasi puantus, pačkutes (tutu sijonukai, red.past.). Kai mus mokino, sakydavo – pačkos.

Aš juk irgi mokausi, tai ką kuriu. Statau savo pamatus, savo mokymo būdus, bandau ieškoti tų prieinamesnių būdų vaikams, kad neišgąsdinčiau. Viskas eina per savo patirtį. Patys mokytojai diskutuojame, mokinamės, dalinamės, yra seminarai, siekiame, kad tai būtų vientisa.

Manau, kad kiekvienas vaikas turi teisę į šokį, nesvarbu, kokius duomenis turi. Anksčiau buvo svajonė, kad rinksiu tik tokias ir tokias mergaites, balerinas. Matyt, klydau, tą pripažįstu. Suprantu, kaip tie vaikai nori tą daryti. Yra vaikų, kurie neturi duotybių iš gamtos, bet jie daro daugiau nei tie, kurie turi tas duotybes iš gamtos, nes tai, ką turime nelabai vertiname, tiesa? Kiekvienas vaikas turi teisę į judesį, šokį, domėjimąsi. Įvertinus galima nukreipti jį tinkama linkme.

Būdama 19 dirbau su vaikais, bet supratau, kad tam esu nepasiruošusi. Kartais bėgdavau nuo minčių, tai žmogiška. Atrodydavo, viskas nebenoriu, pavargau, bet tai kalba tik nuovargis. Kartais trūksta tiesiog poilsio. Pailsėjęs supranti, kad nieko kita daugiau nemoki. Supranti, domiesi, analizuoji ir automatiškai viskas atsistoja į savo vietas. Tam ruošiausi. Ir patirtys rodė, po truputį, neskubant, patalpos netikėtai išdygo. Pajutau, kad čia gera aura. Čia buvo visiškas šiukšlynas, tuščia erdvė be sienų. Vyras man daug padėjo sukurti, didžiausias indėlis yra jo. Tiesiog vieną dieną atėjo ir sako: „Jau. Galima“.

Noriu, kad visi čia gerai jaustųsi. Tikrai nesu viena kaip karalienė, kuri sėdi ir bado pirštu, ką reikia daryti. Stengiuosi diskutuoti, ieškoti, spręsti.

– Klaipėdos muzikinis teatras užvėrė duris, išsikraustė, šiuo metu rekonstruojamas iš pagrindų, dalis jo nugriauta. Ar atvėrus teatrui duris jus išvysime scenoje?

Kai pradėjo griauti, praeidama net sustojau, jaučiau širdgėlą. Kažkokį jausmą...

– Jei tik pakvies... Bet stegiuosi kurti čia ir dabar. Ateitis parodys.

Kadangi pati senamiesty gyvenu, fakultete dėstau baleto artistams ir einu pėstute, kai pradėjo griauti, praeidama net sustojau, jaučiau širdgėlą. Kažkokį jausmą... Tiek metų praleidus tądien suvirpėjo... Būdavo po gastrolių galvoji, kultūrnamiai susitvarkę, o mes tokioj mažoj salytėj dirbame. Įsigyvenome ir atrodė normalu, o žmonės stebėjosi, klausdavo, kelintų čia metų pastatas. Bet seno pabaiga yra naujo pradžia. Tai yra gerai.

Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Beata Molytė-Kulikauskienė
Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Beata Molytė-Kulikauskienė

– Iš klaipėdiečių mėgstama pasijuokti, kad jūros jie negirdi ir nemato. Kaip gi yra jums? Kaip leidžiate savo laisvalaikį, kurio dabar turite jau daugiau.

– Jaučiu dažnesnį laiką su sūnum, jam 12 metų. Jis jaučia, kad dažniau laiką kartu leidžiame. Turime savo tradicijas. Man šeima pirmoje vietoje,leisti laiką kartu, važiuoti pas draugus, prie jūros. Šiuo metu mano sūnus pradėjo groti pianinu.

Kažkada kūriau muziką, bet nemokėjau užrašyti. Ir aš dažniau sėdžiu prie pianino. Kažkada man tai buvo išsikrovimo centras, labai gerai išsikraudavau, išleisdavau prisikaupusį garą. Atsirado muzika ir man tai patinka. Man patinka tapyti, bet vis dar neprisiruošiu. Yra ir spektaklių, ir darbų, ir planų. Turiu įsipareiogjimų šokti. Šoku ir šoksiu, kiek pajėgsiu tai daryti.

– Ant jūsų sienos kabo spektaklio „Ana Karenina“ afiša su jūsų portretu. Ar uostamiesčio ir kitų miestų žiūrovai dar išvys Beatą šiame ir kituose vaidmenyse?

– Šiuo metu su Agnija Šeiko dirbame ties projektu „Keturi metų laikai“, gegužės mėnesį bus pasirodymas. Su šiuo projektu dalyvausime festivalyje Izraelyje. Balandį turėsiu vieną spektaklį Šiauliuose, turėsiu laiko susidėlioti kitus darbus. Būsiu Čiurlionio menų gimnazijos baleto skyriaus valstybinių egzaminų komisijoje. Yra tų kąsnelių, ir jų dar bus. Kol galėsiu, būsiu scenoje. Man patinka į tai žiūrėti atsakingai.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
„ID Vilnius“ – Vilniaus miesto technologijų kompetencijų centro link
Reklama
Šviežia ir kokybiška mėsa: kaip „Lidl“ užtikrina jos šviežumą?
Reklama
Kaip efektyviai atsikratyti drėgmės namuose ir neleisti jai sugrįžti?
Reklama
Sodyba – saugus uostas neramiais laikais