Grupės vokalistei Justei Starinskaitei šis laikas ypač įtemptas – ji pirmą sykį pasirodys didelėje scenoje po balso stygų ligos, kuri privertė tris mėnesius tylėti ir baimintis. Per plauką išvengusi operacijos, ji džiaugiasi, kad pavyko visiškai pasveikti ir balsas sugrįžo. Tačiau prisipažįsta, kad vis dar jaučia nerimą, mat ligos priežastis nėra aiški ir galimybė, kad ji kartosis ateityje išlieka.
– Juste, koncertas vasario 14 d. pirmas toks didelis pasirodymas po ligos, ar kažkaip specialiai jam rengiesi?
– Labai pergyvenau, ar vėl grįžus prie aktyvaus dainavimo režimo balsas pasiduos jam. Tačiau, atrodo, kad viskas yra gerai. Tiesa, tapau atsargesnė: labiau nei anksčiau paisau visų rekomendacijų. Ilsiuosi, drėkinu stygas ir ieškau komforto garse, kad nepersitempčiau.
– Nuo kelių metų dainuoji? Ar esi turėjusi anksčiau kokių nors problemų su balsu?
– Dainuoju nuo pat pirmos klasės. Pradėjau ansamblyje KIVI. Dainavimas visada buvo mano hobis, vaikiškas ar paaugliškas nuotykis, draugių būrys. Iki tol, kol būdama 16 metų sulaukiau kvietimo prisijungti prie „Saulės kliošo“. Taigi, profesionaliai dainuoju jau daugiau nei 14 metų. Apie balso stygų ligas ar traumas niekas per daug nekalbėjo. Esu girdėjus legendas, kurios sklandė kažkur, bet niekada – artimoje aplinkoje. Tačiau vieną dieną, visiškai netikėtai, ta „legenda“ palietė ir mane.
– Kada dainuojančiam (o ir nebūtinai) žmogui reikėtų sunerimti, kokius pirmus ligos požymius pajutai?
– Pirmi požymiai buvo balso girgždesys, kimimas, kuris nepraėjo ilgiau nei dvi savaites. Vėliau atsirado skausmas kaklo, gerklės srityje, diskomfortas dainuojant, ypatingai aukštas natas... Galų gale, tapo nemalonu net kalbėti...
– Ir tada medikai rado polipą ant tavo balso stygų. Buvo du keliai: operacija arba ilga tyla ir gydymas. Pasirinkote antrą variantą. Čia saugesnis būdas? Ar būna, kai operacijos neįmanoma išvengti?
– Operacijos negalima išvengti, kai polipas yra labai didelis, įsisenėjęs, sukietėjęs. Mano atveju, jis buvo vos atsiradęs, todėl gydytojai rekomendavo daryti viską, kad išnyktų natūraliu būdu. Tai kainavo daugiau laiko ir pastangų, bet išvengiau didesnės rizikos.
Nedainuojančiam žmogui polipo šalinimo operacija įprastai nėra labai sudėtingas, gyvenimo kokybę keičiantis veiksnys. Taip, yra tikimybė, kad sumažės diapazonas, balsas bus kiek prikimęs. Gali šiek tiek paplonėti ar pastorėti... Tik kalbant tai nebūtų pastebima arba nebūtų didelė problema. Tačiau dainininkui – kiek kitaip. Juk mano balsas yra instrumentas ir jo skambesys ar net neženkliai pakitusi kokybė, galėtų padaryti įtaką visam mano gyvenimui, karjerai.
– Kaip psichologiškai tave paveikė ši liga?
– Laikas buvo tikrai labai sunkus. Jaučiausi taip, lyg perkūnas iš giedro dangaus būtų trenkęs tiesiai į mane. Šis polipas galėjo atimti mano džiaugsmus, mano darbą, mano visą gyvenimą... Vėliau kiek nusiraminau, nes aš ne pirma ir ne paskutinė dainininkė, kuriai taip nutiko. Tai gana dažnas atvejis žmogui, intensyviai naudojančiam savo balsą, yra įvairiausių specialistų, būdų kaip pašalinti tą darinį... Bet tikrai labai džiaugiuosi, kad operacijos neprireikė. Ir tikiuosi, neprireiks ateityje.
– Sakei, sulaukei palaikymo iš kitų panašias bėdas išgyvenusių dainininkų ir nustebai, nes nežinojai, kad jie tokių problemų turėjo. Ar apie tai vengiama viešai kalbėti?
– Manau, atlikėjai nenori susilaukti nereikalingų aplinkinių kalbų ar vertinimo. Kartais juk nutinka, kad balsas po gydymo pasikeičia. Gal žmonės prietaringai bijo... Juk visada smagiau dalintis džiaugsmais nei pasakoti apie bėdas. Bet aš pasirinkau apie tai garsiai kalbėti, nes noriu, kad tie, kurie su šia bėda susidurs ateityje ir ims ieškoti informacijos, rastų šią mano patirtį ir ji suteiktų vilčių, kad viskas bus gerai.
– Ką patartum kitiems, kad šansai atsidurti panašioje situacijoje sumažėtų?
– Kuo daugiau laiko ir darbo skirti savo instrumento saugojimui, rūpesčiui, poilsiui ir svarbiausia – techniškai teisingam dainavimui. Kokie bebūtume dvasiškai stiprūs, mūsų fiziniai resursai, deja, riboti... Mūsų balsas nėra paprastas instrumentas. Jis – gyvas, jautrus. Ir labai labai trapus.
– Ką atradai per tuos tris mėnesius tylos?
– Pirmąjį stengiausi visai nekalbėti, todėl visad visur buvau klausytoja. O kai tik klausaisi, be galimybės įsiterpti – daugiau dalykų išgirsti. Supratau, kad žmonės kalba tikrai labai daug, pasako aibę nereikšmingų žodžių, kurių niekas šiaip nepastebi. Dar supratau, kad vieni dažnai negirdi, ką sako kiti, nes skuba patys pakalbėti.
– Ar šiaip gyvenime esi kalbus žmogus ir buvo sunkoka tylėti?
– Ko gero, baimė ir suvokimas, kad galiu prarasti didžiąją dalį gyvenimo ir mylimos veiklos, nepaliko vietos priešinimuisi. Tylėjau ir buvau tikrai disciplinuota.
– Ar daug knygų perskaitei ir filmų peržiūrėjai per tą laiką?
– Labiau mėgstu klausytis audioknygų. Tai darau kasdien. Taip pat užsiėmiau joga. Stengiausi kasdien ar bent kas antrą dieną. O filmai ir serialai buvo pati didžiausia pramoga.
– Kaip jauteisi, kai pirmą kartą po ilgokos pertraukos vėl dainavai?
– Keistai. Buvau atpratus pati nuo savo balso skambėjimo. Bet labai džiaugiausi, kad jis vis dar su manimi. Kad vėl galiu dainuoti ir sekasi gerai. Patikėkit, po tiek laiko tylos, buvo daug keistų minčių. Vienu metu svarsčiau, ar aš išvis mokėsiu dainuoti. Kai tik galvoji apie tai, bet negali daryti, dainavimas ima atrodyti labai sudėtingas procesas.
– Smuikininkė Vanessa Mae buvo apdraudusi savo rankas milijoninėmis sumomis, kaip manai, gal ir tau vertėtų apsidrausti balsą?
– O geras! Nežinojau šio fakto. Bet ji kažkur pradingusi, gal jau gavo išmoką? (juokiasi) Iš tiesų, balso draudimas gal ir nebūtų prasta mintis. Būtų tik sunku įsivertinti.
– Ar kol tylėjai pamąstei, ką veiktum gyvenime, jei nebegalėtum dainuoti?
– Mąsčiau vieną dieną. Bet visos mintys grįždavo prie to, kad noriu dainuoti – laisvu ir sveiku savo balsu.
„Meilės kliošas“ – vasario 14 d. Vilniuje, „Avia Solutions Group“ arenoje. Svečiai – Vaidas Baumila, Leonas Somovas.
