Kaip jie prisimena 1989-ųjų rugpjūčio 23-ąją? Kokias emocijas išgyveno? Kaip vertina šio įvykio reikšmę ir ar tąkart taip iliustratyviai įrodyta žmonių vienybė, besitęsusi daugiau nei 600 kilometrų, jų nuomone, gyva iki šiol?
Baltijos kelias Rimo Šapausko, Violetos Mičiulienės, Donaldos Meiželytės, Marijaus Berenio, Andriaus Žiurausko ir kitų žinomų žmonių akimis – 15min skaitytojams.
Rimas Šapauskas: „Jausmas lyg laimėjus lemtingas varžybas“
Komikas, didžėjus Rimas Šapauskas 15min pasakoja stovėjęs pačioje Baltijos kelio pradžioje. Per kokias dešimt rankų nuo pirmo žmogaus.
„Atėjau į žmonių pilną Katedros aikštę ir sumąsčiau, kad reikia lipti į kalną, į patį viršų prie pilies, kur viskas ir prasidėjo“, – prisimena Rimas, tuomet 17-metis.
Ta akimirka, kai reikėjo paduoti rankas žmonėms iš kairės ir dešinės, vyrui ir įsiminė labiausiai. O vėliau, pažvelgęs į šį neįtikėtiną reiškinį iš šalies, jis suprato, kas iš tiesų įvyko.
„Kai per televiziją pamačiau, kokio tai dydžio ir galingumo renginys, buvo turbūt toks pats jausmas, kaip laimėjus kokias lemtingas krepšinio varžybas“, – Baltijos kelią su pergale palygina R.Šapauskas.
Tačiau jam į atmintį įstrigo ne tik ši diena, bet ir visi tie metai: „Supranti, kad vyksta kažkas, kas labai smarkiai pakeis ateitį.“
Rimas pasakoja tuo laikotarpiu pakankamai aktyviai dalyvavęs laisvės renginiuose. Nemažai prisidėdavo ir jo pažįstamas jaunimas.
„Vykdavo įvairiausių dalykų – Katedros aikštėje Cidzikas rengdavo bado akcijas, kažkas padarydavo trispalves ar marškinėlius. Atsimenu, ir aš tokius geltonus, su užslėptu Vyčiu ir užrašu „Tautos jėga vienybėje“ turėjau“, – R.Šapausko prisiminimuose iškyla tų laikų dvasia.
Dalyvaudamas Baltijos kelyje Rimas baimės dėl to, kad galbūt sulauks okupantų atsako, nejuto. Vis dėlto jos prieskonį tikrai gerai žino.
„Prisimenu kagėbistą su kostiumu viename iš mitingų. Jis šalta ranka čiupo man už rankos, ėmė tempti į „Volgą“ ir sakė, kad važiuosiu kartu. Moterėlės pradėjo rėkti „berniuk, bėk pas mus“, tada aš kažkaip sugebėjau ištrūkti, peršokti per tvorą, bet pamenu jo žvilgsnį. Jis akimis sakė: „Mes dar susitiksime su tavimi“, – pasakoja Rimas, pridūręs, kad laimei, to susitikimo nebebuvo.
Vertindamas Baltijos kelio reikšmę, vyras patikina, kad tokio masiškumo renginys negalėjo likti nepastebėtas pasauliniu mastu.
„Gali aiškinti, meluoti, kad čia tik saujelė nacionalistų, kurstytojų, norinčių sugriauti Sovietų sąjungą, bet kai praktiškai du milijonai žmonių išėjo ir susijungė, tai buvo tikrai stiprus signalas visam pasauliui, kiek mes tos laisvės norime ir kad sovietija jau supuvusi iki galo“, – apibendrina R.Šapauskas.
Tada dar nebuvo mobiliakų, nesiselfinome ir instagramo stories nedėjome
Rimas įsitikinęs, kad ir šiais laikais, jeigu tik prireiktų, mes parodytumėme, kokie vieningi esame. Vis dėlto sutinka, kad kartojant tą patį, motyvacija nebėra tokia stipri.
„Ji atsiranda tada, kai po kaklu pakištas peilis“, – neramius laikus prisimena jis.
Deja, nuotraukų, kurios primintų jo dalyvavimą Baltijos kelyje, Rimas neturi.
„Tada dar nebuvo mobiliakų, nesiselfinome ir instagramo stories nedėjome“, – šmaikštaudamas paaiškina R.Šapauskas.
Violeta Mičiulienė Lietuvai atstovavo Taline
Humoristė Violeta Mičiulienė Baltijos kelyje stovėjo ne Lietuvoje, o Estijoje. Ji teigia kasmet rugpjūčio 23-ąją užduodanti sau klausimą, kodėl taip nusprendė, bet, matyt, Taliną pasirinko, nes norėjo, kad lietuvių tame kelyje būtų visur.
„Su vyru nutarėme, kad vyksime ten, kur jis pasibaigia, nes lazda irgi turi du galus, tai važiavome pabaigti. Buvome studentai, tranzavome, prieš tai apsilankėme džiazo festivalyje Rygoje, o po to nuvažiavome į Taliną“, – tą dieną atmena Violeta.
Šiai progai moteris netgi pasisiuvo trispalvę juostelę, perrišančią plaukus: „Kad visi matytų, jog aš ne bet kas, kad aš iš Lietuvos.“
Vis dėlto sprendimas ne itin pasiteisino. Violeta iš dalies net gailisi, kad dalyvauti Baltijos kelyje pasirinko Taliną.
„Atsimenu estus su radijo imtuvais, kažką estiškai kalba, o mes tokie pasimetę stovime ir nieko nesuprantame. Vyrui pasakiau, kad atrodo, jog padarėme klaidą. Nebuvo euforijos, tokį kelią pravažiavome ir atrodė, kad turėtų būti fejerverkas, bet jo nebuvo“, – 15min kiek apgailestaudama pasakoja V.Mičiulienė.
Tiesa, netrukus čia ji su vyru pasijautė ne tokie svetimi – sutiko ir lietuvių.
„Link mūsų atbėgo juokingai atrodantis vaikinukas – treninginėmis kelnėmis, baisia maike, per dideliu švarku ir atlape... lietuviška vėliava. Pasirodo, jis, kareivukas, pabėgo, susirinko iš draugų drabužius ir pamatęs mūsų trispalvę puolė bučiuoti, kad savi. O aš ten šoko būsenoje, jau buvau tapusi lyg ir este.
Dar toliau stovėjo kauniečių kompanija su vėliava, suaugę žmonės. Bandėme eiti prie jų, bet jie vieningi, Kaunas, ištiesia ranką – gerai, jūs lietuviai, puiku, bet stovėkite, kur stovėję. Nenorėjo su mumis draugauti“, – prisimena V.Mičiulienė.
Patapau truputėlį este
Pasibaigus demonstracijai, kareivis, bijodamas, kad jį sugaus, atsisveikinęs nulėkė savais keliais. O Violeta, nesupratusi, kaip viskas taip keistai įvyko, atsisukusi į vyrą klausė: „O kas čia buvo?“
„Mano dalyvavimas buvo labai juokingas. Kai stovi Lietuvoje, kalbiesi, viską supranti, o kai esi kitoje šalyje, stovi ir galvoji – ar gerai darau, ar ne. Jaučiau, kad man kažko trūko – lyg ir sudalyvavau, bet lietuviško džiaugsmo neturėjau. Patapau truputėlį este“, – nusijuokia ji.
Tai buvo kosmosas, stebuklas
Vis dėlto, nepaisant minėtų aspektų, Violeta patikina, kad tokią atmosferą, kokią juto Baltijos kelio metu, žodžiais apsakyti sunku. Tai tas pats, kas bandyti nusakyti motinos meilę vaikui.
„Tai buvo kosmosas, stebuklas. Atrodė, kad sapnuoju – na, netikiu, juk taip nebūna. Vienu momentu net apsiverkiau, nes per radijo imtuvą išgirdau lietuvių kalbą“, – prisipažįsta V.Mičiulienė.
Ji svarsto, kad apsisprendimą stovėti Taline galėjo lemti ir tai, kad ten jai jautėsi saugiau – galvojo, kad neatpažins ir nenufotografuos saugumo tarnybos. O bijoti Violetai buvo dėl ko, mat patriotiškai nusiteikusi moteris už savo pasisakymus buvo įtraukta į įtartinų žmonių sąrašus ir net iškviesta ant kilimėlio.
„Su draugais susirinkome švęsti Naujų metų, kalbėjomės apie Marcinkevičiaus „Katedros“ pastatymą, nes per peržiūrą atėjęs žmogus nurodė, kad pernelyg lietuviškas dalis reikia išmesti. Tai vienas ir sako – tokį žmogų aš nušaučiau. O aš pasakiau – tokiam durniui kulkų būtų gaila, kitaip susidoročiau. Padiskutavome, bet kažkaip tingėjome tuo užsiimti, plius nežinojome, kur gyvena“, – juokiasi istoriją prisiminusi Violeta. – Ir buvau pakviesta pasikalbėti, kaip organizavome žymaus profesoriaus nužudymą. Man buvo absurdas, bet galėjo baigtis liūdniau – išmetimu iš konservatorijos.“
Iškilus praeities vaizdiniams, Violeta pasakoja, kaip tais nelengvais laikais puoselėjo lietuviškumą. Pavyzdžiui, iš Klaipėdos atvažiavusi draugė atokiame miške, kad niekas negirdėtų, mokė ją Lietuvos himno. Vėliau, išlydėjusi bičiulę į traukinį, tą patį vakarą, bijodama, kad tik nepamirštų žodžių, vietoj lopšinės giedojo jį savo sūnui.
Todėl ir Baltijos kelias, palikęs neįkainojamą žymę Lietuvos istorijoje, Violetai – be galo svarbus įvykis. Ji svajoja gauti nuotraukas, kuriose būtų užfiksuota – juk turėjo kažkas fotografuoti.
Tačiau moteris skeptiškai žiūri į Baltijos kelio atkartojimo idėją: „Sugrįžk į vietą, kur buvo gera, ir suprasi, kad nebėra tos emocijos. Antrą kartą nepakartosi ir Vudstoko, nes to pakartoti negali, tai buvo tikras tikėjimas. Norėčiau, kad ne vėl susikabintume rankomis, o kiekvienas kažką padarytume Lietuvai, užuot reikalaudami, kad ji mums duotų.“
Tikiu, kad stovėjome ir gražią ateitį, laisvę išdainavome ne veltui
„Tie, kurie buvome vaikai ir suaugome, galime susikabinti, bet nebus taip, kaip buvo, tad geriau auginti tą kartą, kuri dabar, kai kalbama apie Baltijos kelią, sėdi fotelyje įlindę į telefonus – įskiepyti jiems mūsų meilę, viltis, tikėjimą iš tų dienų. Mes tai išeisime, bet po mūsų jie turi tempti tą meilę kaip didžiulį atsakomybės jausmą“, – įsitikinusi Violeta.
Vis dėlto V.Mičiulienė svarsto, kad nors pastarosiomis dienomis žmonės paskendę buitiniuose reikaluose, ta vienybė, kuri buvo pademonstruotą Baltijos kelio metu, niekur nedingo: „Tikiu, kad stovėjome ir gražią ateitį, laisvę išdainavome ne veltui. Tik kartais reikia sukrėtimo, nes kai užmiegi ant laurų, nėra ką daryti. Aišku, svarbiausia, kad apsieitume be stresinių situacijų ir karų.“
Marijus Berenis: „Reikėjo laiko, kad suvoktume, kas įvyko“
Vilniuje prie Neries, netoli dabartinės Nacionalinės dailės galerijos su tėvais stovėjęs radijo laidų vedėjas Marijus Berenis 15min teigia bandęs atmintyje atkurti Baltijos kelio dieną, tačiau, nors tuomet jam buvo jau 16-ka, neatsimena, nei kaip akcijai ruošėsi, nei kas vyko po jos. Pamena tik kertinį momentą, kai sustojo kely, susikibo rankomis ir žengė žingsnį į priekį.
„Turbūt man ta akimirka buvo tokia įkvepianti, sukėlė tiek daug emocijų, kad labai ryškiai ir užsifiksavo, nes visos likusios detalės tiesiog nugesintos, išlikę tik tie keli žingsniai“, – sako Marijus.
Juk nebuvo netgi mobiliųjų telefonų, kad būtų galima tarpusavyje palaikyti ryšį
Prisimindamas Baltijos kelią, M.Berenis ir dabar stebisi, kaip, žinant tuos laikus, pavyko viską taip puikiai suorganizuoti.
„Kažkoks kosmosas, fantastika, kiek buvo noro, ryžto, užsidegimo minimaliomis sąlygomis surengti tokį grandiozinį renginį. Užteko vieno informacinio šaltinio, kuris ir tai negalėjo visko aprėpti – juk nebuvo netgi mobiliųjų telefonų, kad būtų galima tarpusavyje palaikyti ryšį, sužinoti, kur mažiau žmonių, kur daugiau. Žmonės paprasčiausiai rodė labai daug iniciatyvos“, – pasakoja M.Berenis.
Apie tai Marijus sako kalbėjęs ir su radijo stoties klausytojais: „Daugelis pasakojo, kad važiavo ir ieškojo, kuriose vietose trūksta žmonių. Nieks nepranešinėjo, jie tiesiog važiavo ir užpildydavo tuštesnius ruožus. O kai kur buvo netgi per daug žmonių, tai jie darė tokius nusukimus į šalia einančius kelius ar gatves.“
Tačiau M.Berenis priduria, kad tikrasis suvokimas, kad iš tiesų įvyko, atėjo tik vėliau, po metų ar kelerių.
„Tuo metu tai buvo tokia graži, simbolinė akcija. Reikėjo, kad praeitų daugiau laiko, jog suprastume, kokio masto renginyje dalyvavo. Man ir dabar sunku patikėti, kad ten buvo tiek žmonių“, – nuostabos neslepia Marijus.
O ar jis mano, kad kada nors tiek žmonių dar išeis į gatves? M.Berenis įsitikinęs – geriau to nereikėtų.
„Reikia pripažinti, kad jog įvyktų panašaus masto renginys, reikalingos tam tikros aplinkybės, kurios pastūmėtų į vienybę, o jos dažniausiai būna nepalankios, kaip kad tuomet buvusi sovietinė valdžia, okupacija. Tad džiaugiuosi, kad šiuo metu tų aplinkybių nėra ir pasauliui nebereikia įrodinėti, kad turime teisę būti laisvi“, – savo mintis 15min išsako Marijus.
Donalda Meiželytė: „Viduje sproginėjo fejerverkai“
Kai vyko Baltijos kelias, atlikėja Donalda Meiželytė dar mokėsi mokykloje, jai buvo 14-ka. Ji negali pasakyti, kokioje konkrečiai vietoje stovėjo, tačiau sako puikiai prisimenanti, kad iki jos vyko penkias valandas.
„Išvažiavome iš Tauragės, kur tuo metu gyvenau, ir kilome į Lietuvos viršų, – 15min pasakoja Donalda. – Kelionė buvo varginanti, autobusas senovinis, judėjimas lėtas. Viena laimė, kad turėjome kortas ir žaidėme ramsą ar preferansą, dainavome liaudiškas dainas.“
Būtent tą rytą Donaldos sesuo Neila su mylimuoju, o dabar jau ir sutuoktiniu Sauliumi, nunešė dokumentus santuokai įregistruoti. Tad D.Meiželytė dieną prisimena su šypsena: „Vasaros atostogos, kaifas, pakylėta nuotaika, mes juos sveikiname, bučiuojame.“
Todėl apie tai, kad tądien Baltijos kelias, anuomet vadintas tautine akcija, Donalda sako net primiršusi, kol sesuo nepriminė, kad metas į autobusų stotį. Išvažiavo tuščiomis ir leidosi į ilgą kelionę.
Jei būčiau šuo, uodega būtų vizgėjusi visas tas penkias valandas
D.Meiželytė teigia vykdama į akciją nejautusi visiškai jokios baimės – visi teturėjo tikslą ir buvo labai vieningi: „Man širdis drebėjo iš laimės – jei būčiau šuo, uodega būtų vizgėjusi visas tas penkias valandas važiuojant iki vietos.“
Išlipus iš autobuso – laukai, pievos, fotosesija dirvonuose parkritus ant kelių, po ilgos kelionės pavytusios rožės ir vėliava, kurios puolė bučiuoti. Jausmas buvo nepaprastai geras ir Donalda nekantriai laukė lemtingo momento, kuris jai vėliau į atmintį ir įstrigo labiausiai.
„Dešinėje – sesė Neila, iš kairės – nepažįstamas vaikinas. Per radiją praneša, kad metas susikibti, ištiesiu tam jaunuoliui ranką ir sakau: „Duok ranką, lietuvi!“. Man tuomet toks kaifas buvo, vau! Ir taip tvirtai paėmė, mes taip stipriai susikibome rankomis su nepažįstamu vaikinu! Koks buvo geras jausmas! Tada žengėme žingsnį į kelią iškėlę rankas ir tai buvo euforija“, – patirtas neišdildomas emocijas kuo išsamiau bando nupasakoti Donalda.
Ištiesiu tam jaunuoliui ranką ir sakau: „Duok ranką, lietuvi!“
Baltijos kelią emocionalaus būdo D.Meiželytė apibūdina kaip tikrą emocijų bombą. Jai tai buvo didžiulė šventė.
„Man viduje sproginėjo fejerverkai, tiesiog purslai. Neseniai parodžiau šeimai nuotraukas, o dukterėčios vyras Kęstutis ir sako – pažiūrėk, Doncė tokia laiminga, o visi aplinkui tokie rimti“, – nusijuokia Donalda, ir priduria, kad kiekvienas Baltijos kelią išgyveno savaip, tačiau visi suprato, kad tai yra neapsakomai svarbus įvykis Lietuvai.
Vis dėlto, moters teigimu, dar prieš demonstraciją ore sklandė laisvės dvasia – Donalda lankydavosi mitinguose, apsivilkusi tautiniais rūbais „Dainų dainelėje“ dainuodavo liaudies dainas, buvo leidžiami patriotizmo idėjas skleidžiantys laikraščiai.
„Mano tėvai buvo patriotai, tėvas laikraščio redaktorius, mamos giminė į Sibirą išvežta. Todėl be kalbų reikėjo važiuoti į Baltijos kelią. Nežinau, iš kur man, 13-metei, tuomet buvo tiek proto, kad tai suvokiau“, – šypsosi D.Meiželytė.
Donalda teigia, kad organizuodamos renginį, aktyvistų tarybos padarė neapsakomai didžiulį darbą, o dalyvavusių žmonių indėlis į laisvę buvo milžiniškas.
„Nuotraukos efektingos, masiškumas efektingas, o juk niekas negalvojo, kad bus dalyvaujama taip masiškai. Parodėme, kad nepamiršome, kas esame, ko norime ir nesutinkame su okupacija. Tai buvo kaip raudono mygtuko paspaudimas, kuris reiškė, kad Maskva mus prarado. Nors ji mūsų ir neturėjo, turėjo tik mūsų kūnus, bet ne sielas“, – Baltijos kelio prasmę apibrėžia D.Meiželytė.
Donalda priduria, kad ir dabar, užuot pykęsi tarpusavyje, verčiau prisiminkime Baltijos kelio idėją ir ją vystykime toliau.
Dabar turime nebestovėti Baltijos kelyje, bet Baltijos kelias jau turi tiestis, eiti į priekį
„Esame kovinga tauta, priešų randame visur, žaidžiame žodžių karą socialiniuose tinkluose, o iš tiesų reikėtų susikibus rankomis eiti į priekį. Dabar turime nebestovėti Baltijos kelyje, bet Baltijos kelias jau turi tiestis, eiti į priekį. Per tuos 30 metų toli nuėjome, bet iš kitos pusės, nemažai ir blogų dalykų dar yra“, – neslepia Donalda.
Vis dėlto ji įsitikinusi, kad šiais laikais, žinant šiuolaikines technologijas, į tokio pobūdžio renginį, jei tik prireiktų, susirinktų dar daugiau žmonių. Žinoma, tam turi būti konkretus tikslas, bet net priešui nekvėpuojant į nugarą, pasiruošus privalu būti visada: „Mes dabar gyvename šiek tiek atsipūtę, bet žinių ant kupros juk nenešiosi. Būti patriotiškiems, pilietiškiems būtina.“
Andrius Žiurauskas vienybę juto net stovėdamas nuošaliau
Aktorius Andrius Žiurauskas tikrajame Baltijos kelyje Vilnius–Talinas nestovėjo. Sudalyvauti renginyje iš gimtojo Kauno jis važiavo autobusu, kurį organizavo mamos darbovietė, bet užklupus spūstims, teko sustoti nuo Jonavos link Ukmergės nuvažiavus 15–20 kilometrų. Tačiau nuoskaudos dėl to Andrius nė kiek nejaučia.
„Supratę, kad nuvažiuoti neįmanoma, sutartą valandą visi tiesiog lipo iš autobuso ir kabinosi rankomis. Ten buvo lygiai tiek pat žmonių, kaip ir matyti nuotraukose iš tikrojo Baltijos kelio. Jaučiausi lygiai taip pat, lygiai taip pat buvo labai daug vėliavų, lygiai taip pat visų akys buvo iškeltos į dangų, o bendrystė – tikra ir nesumeluota. Būdamas 13 metų paauglys, stovėjau tame kelyje, įsikibęs į mamą ir tėtį. Tai buvo nuostabu“, – įspūdžius 15min pasakoja A.Žiurauskas.
Tada negalėjau suprasti jų nervo – velnias, mes ten nenuvažiuosime, tai ką dabar darome?
Nors ne viską Andrius tebepamena, jis puikiai prisimena suaugusiųjų išgyventas emocijas.
„Tada negalėjau suprasti jų nervo – velnias, mes ten nenuvažiuosime, tai ką dabar darome? Ir pamenu, kokie paskui visi buvo laimingi, kai nusprendė jungtis rankomis ten, kur stovi, kada suprato, kad ta grandinė tokia pati nenutrūkstanti – nematai, nei kur prasideda, nei kur baigiasi“, – į praeities prisiminimus nugrimzta Andrius.
Kalbėdamas apie Baltijos kelio svarbą iš šių dienų prizmės, A.Žiurauskas sako, kad joks kitas renginys pasaulio istorijoje negali jam prilygti.
„Tai vienintelis kartas, kai trijų jaunų valstybių žmonės susikibę už rankų pasauliui klykė „mes norime būti laisvi, širdyje esame laisvi ir neketiname grįžti į santvarką, kuri mus engia.“ Pasaulis vertina iš savo prizmės. Sunku suprasti, kaip jaučiasi Dalai Lama, kalbėdamas apie Tibetą, bet mes, būdami lietuviai, suprantame daug geriau negu kokie amerikiečiai. Aš įsivaizduoju, kad jiems mūsų Baltijos kelias buvo kažkas neįtikėtino, nesuprantamo, bet tai toks reiškinys, kad atsisuko viso pasaulio žiniasklaida ir apie tai nutylėti buvo neįmanoma, nes jei Romą Kalantą Tarybų sąjunga galėjo paskelbti psichiškai nesveiku, tai tautos, trijų valstybių gyventojų nesveikais nepaskelbsi“, – mintimis dalijasi A.Žiurauskas.
Jei Romą Kalantą Tarybų sąjunga galėjo paskelbti psichiškai nesveiku, tai tautos, trijų valstybių gyventojų nesveikais nepaskelbsi
Vis dėlto Andrius neslepia, kad sovietmečiu jam teko patirti ir tai, ką reiškia būti pionieriumi. Dabar jis laimingas, nes Baltijos kelias įvyko ne veltui ir ano meto skriaudų nebetenka patirti jo bei visos Lietuvos vaikams.
„Tikiuosi, jiems niekada nereikės žygiuoti pionierių grietose, o mums niekas nebeprimes savo valios, visada turėsime pačių išrinktą valdžią ir bendradarbiausime su kaimynais taip, kaip to norime“, – iškovotos laisvės svarbą apibrėžia A.Žiurauskas.
Jis atvirauja, kad būdamas paauglys to pernelyg dar nesuprato, tačiau džiaugiasi, kad klausydavo, ką apie laisvę kalba suaugę, dainuodavo kartu su visais lietuviškas dainas, dalyvaudavo mitinguose. Andrius mano, kad taip elgtųsi ir vėlesnės kartos.
„Tikiu, kad ir kokie šiais laikais žmonės bebūtų pikti, kad ir kaip netikėtų šia valstybe, iškilus grėsmei ne tik ant Vilniaus–Talino, bet ant visų kelių išeitų ir lietuviai, ir latviai, ir estai, ir visos čia gyvenančios tautos, suprantančios, kas yra laisvė“, – patikina Andrius.
A.Žiurauskas priduria, kad dabar, galėdami palyginti anuos ir šiuos laikus, pajutę, kas yra laisvės skonis, žmonės privalo jį vertinti. Andrius džiaugiasi tais, kurie ne tik žodžiais, bet ir darbais tą įrodo.
„Turime parodyti, kad esant reikalui esame pasiruošę ne tik bet kada susikabinti rankomis, bet ir vėl išeiti į miškus. O visiems tiems, kurie dar padejuoja, kad prie ruso buvo geriau, siūlyčiau nuvažiuoti ir pasižiūrėti – jūs norite gyventi ten ar mūsų gražioje šalyje“, – sako A.Žiurauskas.
„Kas pasikeitė per 30 metų?“
Televizijos laidų vedėja Rūta Mikelkevičiūtė su tėvais taip pat dalyvavo Baltijos kelyje. Ji stovėjo Vilniuje, Ukmergės plente, už Vilono viešbučio. Dabar žurnalistė pripažįsta, kad jai, tuomet 16-metei merginai, buvo sunku patikėti, jog tiek žmonių sustos į tokią ilgą grandinę.
„Prisiminimai blanksta – visi buvo pakylėti, lijo gėlėmis, ir ta euforija... Tas jausmas liko mano atminty. Netilpo galvoje – ar tikrai gyva žmonių eilė nuo Vilniaus iki Talino? Ar mes su mama ir tėčiu taip pat esame to dalis? Ar tai įmanoma? Paauglės galvoje sukosi kosmosas, kokia euforija ir laimė!“, – sako R.Mikelkevičiūtė.
Rūta tikina, kad nors prisiminimų ir nelabai daug, jai ryškiausia išlikusi emocija. 15min ji sakė net prisimenanti susirinkusių moterų suknelių spalvas – pavyzdžiui, viena buvo ryškiai geltona. Ji pamena ir iš lėktuvėlio krentančius kardelius.
„Tai buvo lyg slaptas nuotykis ir begalinė euforija“, – priduria ji.
Tačiau taip pat R.Mikelkevičiūtė kelia retorinį klausimą, kuris jai ir yra įdomiausias – kas pasikeitė per tuos 30 metų?
Keliautojas, laidų vedėjas Martynas Starkus Baltijos kelyje dalyvavo su gausia kompanija – tėvais, broliu, šeimos draugais. Jam tada buvo 16 metų.
„Stovėjome Ukmergės plente, dvidešimt kažkelintame kilometre, su ant žigulio kapoto pastatytu radiju. Labiausiai išliko tai, kad buvo nepatogu kabintis rankomis, nes ten susirinko daug žmonių, tai išėjo stora grandinė“, – šypteli M.Starkus.
Atlikėjas, grupės „The Roop“ lyderis Vaidotas Valiukevičius Baltijos kelią prisimena matęs per televiziją. Tuomet vyrui buvo 8-eri.
„Buvau dar per mažas, tad nedalyvavau, bet pamenu, kaip visi kalbėjo, kad žmonės susikibo rankomis per tris šalis. Dabar tai istorinis faktas, o tuo metu atrodė kažkas neįtikėtino. Bet ir iš šių dienų perspektyvos, man vis dar didelis klaustukas, kaip tais laikais, be jokių socialinių tinklų event'ų, be priemonių, kokios yra dabar, susirinko tiek žmonių. Vis dėlto jie susirinko“, – stebisi Vaidotas.
Aktorei Aušrai Štukytei Baltijos kelio metu buvo 10 metų. Demonstracijoje ji nedalyvavo, todėl mažai ką prisimena, tačiau tam tikros nuotrupos yra išlikusios.
„Tada atidavėme visus močiutės kardelius kaimynams, kurie važiavo ten sudalyvauti“, – prisimena ji.
Ir nors tai kai kam galėtų pasirodyti maža detalė, vis dėlto iš jų visų susideda Baltijos kelio mozaika.
