– Pokalbį pradėjau sakydama, kad kalbėti mums tikriausiai nebus lengva. Ir tada tarsi norisi tiesiog klausti – kaip jūs?
– Kiek leidžia dabartinės aplinkybės, jaučiamės gerai, bet esame gana stipriai išmušti iš vėžių, nes koncertais gyvenome daug metų. Aš nekalbu apie tai, kad iš jų užsidirbdavome, tai kaip ir savaime suprantami dalykai, nes ne vien piniguose esmė. Mes tuo gyvenome. Koncertai patys juk nesusiorganizuoja, tai buvo mano tiesioginis darbas, o Džordanai koncertai, buvo paprasčiausiai neatsiejama jos gyvenimo dalis. Dabar viskas tikrai apsivertė aukštyn kojomis.
Mūsų tiesioginė veikla nutrūko visomis prasmėmis. Jau nuo kovo mėnesio, beveik visus metus, beveik nėra koncertų. Uždrausta. Taip, vasarą jų šiek tiek buvo, bet to nepavadinsi veikla, nes viskas buvo nenormaliai ribojama.
– Džordana scenoje ne metai ir ne dveji – čia prabėgo jos visas gyvenimas. Trūksta bendravimo su publika?
– Džordana visą gyvenimą koncertavo, o dabar, taip staiga, viskam nutrūkus, jai tikrai labai sunku emociškai. Ne vieną kartą sėdėjau, galvojau, kad galiu jai duoti meilę, rūpestį, galiu duoti labai daug ką, bet niekada negalėsiu duoti to, ką ji gauna koncerto metu iš savo gerbėjų.
Koncertas nėra vien muzika, tai, sakyčiau, energetiniai mainai tarp atlikėjo ir publikos. Kai to nebelieka, pasidaro gan sudėtinga. Matau, kaip jautriai ji į tai reaguoja, matau, kad jai sunku. Būtent šis momentas yra labai jautrus. Ji pasiilgsta žmonių, koncertų, bendravimo, juk tam atiduotas visas gyvenimas.
Kalbant apie aktorius, muzikantus, atlikėjus ar sportininkus, koks buvo jų gyvenimas iki šio, viską ribojančio laikmečio? Nuolatinės repeticijos, pasiruošimai koncertams ar varžyboms, o tuomet dalyvavimas juose. O dabar ruoštis nėra kam, repetuoti nėra kam, iš tų žmonių yra atimta viskas, kuo jie gyvi buvo. Duobė.
– Neslėpsiu, kad klausantis šiek tiek virpa širdis. Kai kenčia mylimas žmogus, kaip jūs tai atlaikote?
– Visą laiką rūpinausi savo žmona ir rūpinuosi. Dabar dar daugiau bendraujame, bandome kiek įmanoma atviriau išsikalbėti, nelaikyti savyje to, kas labiausiai liūdina. Bandome tikėti, kad visa ta nesąmonė kažkada pasibaigs.
Mus uždarė į gardus, kaip kokius avinus, bet valdžioje, tikiuosi, sėdi nekvaili žmonės, ir jie supranta, kad visuomenės tokioje padėtyje laikyti ilgai tiesiog neįmanoma, nes žmonės neištvers. Socialiniuose tinkluose matyti, kad dauguma suirzę, pikti, bet pasipiktinimas socialiniuose tinkluose nėra pati didžiausia problema. Žmogus pabarškino klavišais, išliejo pyktį, apmaudą. Išsisprogdino. Gal jam palengvėjo. Nežinau. Bus daug blogiau ir tikrai nebejuokinga, kai visos tos bombos pradės sproginėti namuose, artimoje aplinkoje. Žmonės juk ne robotai.
Daugelio prastėja ir finansinė situacija. Darbų nelieka, o visiems juk nepavyks įsidarbinti kurjeriais ar pavežėjais, tiek tiesiog nereikės. Darbo trūkumas virs pinigų trūkumu, ir tikrai visa tai atsilieps ir psichologinei savijautai.
– Koks yra esminis pokytis tarp įprastų ankstesnių ir dabartinių karantino dienų?
– Jeigu kalbėti apie Džordanos dieną, tai jos dienotvarkė pakito nelabai stipriai. Tik pokyčiai labai skaudūs, deja – nebereikia repetuoti, ruoštis koncertams, na ir, be abejo, koncertuoti. Bet pats dienos ritmas iš esmės liko toks pats, kada aš keliuosi, ji eina miegoti, nes yra naktinis žmogus – gulasi ryte, keliasi po pietų.
Mano dienos visiškai kitokios. Savaime suprantami ankstesni darbai staiga ėmė ir nutrūko. Net planuoti nieko negali, nes viskas labai neapibrėžta, tarsi kaba ore ir nemanau, kad viskas labai greitai sugrįš į ankstesnes vėžes.
Tapome sėslesni. Didžiąja dalimi per prievartą. Juk net judėjimo laisvė yra smarkiai apribota.
– Bet gal tas sėslumas nuolat įpratusiems skubėti žmonėms dabar yra teigiamas dalykas? Juk ir namuose galima rasti įvairios veiklos, daug kas sako, kad per karantiną pagaliau rado laiko susitvarkyti visus kampus.
– Nemanau, kad galima rasti daug teigiamo šiame laikotarpyje. Sudėtinga pamatyti kažką pozityvaus, kur bepažiūrėsi, viskas griūva. Nežinau, kiek tos veiklos galima susigalvoti sėdint namuose, manau, tai savęs apgaudinėjimas. Pilstymas iš tuščio į kiaurą. Man asmeniškai matant tai, kas vyksta, darosi liūdna.
– Tas liūdesys... Tikiu, kad rankos svyra ne tik dėl bendros situacijos, bet ir finansų.
– Nelabai norėtųsi kalbėti šia tema, bet, kas liečia pinigus, tai tikrai taip, netekome daug koncertų, jie buvo atšaukti arba nukelti. Niekur nuo to nedingsi, o kiek stipriai, detalizuoti nenorėčiau, bet tikrai tai jaučiame.
Galbūt iš šalies atrodo, kad koncertų organizavimas ir jų atlikimas nėra per daug sudėtingas reikalas, bet tai tikrai nėra taip paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Kas dirba įprastus darbus, ateina 9 val. ryto į jį, atidirba iki 17 val., išėjo namo ir pamiršo. Mūsų veikla kitokia – darbo laikas nenormuotas. Jei ką nors sugalvojai, visa tai reikia dar ir įgyvendinti. Ir niekas kitas už tave to nepadarys. Ir nesvarbu ar tai pirmadienis, ar sekmadienis, ar rytas, ar galbūt jau naktis. Viską turi pasidaryti pats. Vien už tai, kad esi, pinigų niekas nemoka.
– Kalbama, kad po pandemijos vargu ar grįšime į įprasto gyvenimo ritmą, turbūt, noromis ar ne, vis tiek turėsime pakeisti tą įprastą rutiną, galbūt imtis naujos, anksčiau nebandytos veiklos.
– Viskas jau pasikeitė ir kaip matote, ko gero, nelabai į gerąją pusę. Buvome pripratę gyventi kitaip, ir taip, kaip gyvenome, nemanau, kad gyvensime. Per daug kardinalūs pokyčiai. Nesu pesimistas, nesu optimistas, manau, aš labiau realistas. Ir tai, ką matau, tikrai nelabai džiugina.
Man atrodo, kad sudėtingiausia situacija yra tiems, kuriems apie 30 metų ir jaunesniems, jie nematė, nepatyrė to, ką penkiasdešimtmečiai ar vyresni. Pačiam jau virš 50-ties, gyvenau dar sovietų laikais, vėliau keitėsi valdžia, mes tapome nepriklausomi. Tas pirmas nepriklausomybės laikotarpis buvo labai įdomus. Turėjome savo vėliavą, himną, apibrėžtas sienas, bet daugiau nieko. Nebuvo susiformavusi valstybė iš vidaus, šalį valdė tikrai ne politikai. Paskui vėl viskas keitėsi, dar kiek vėliau įstojome Europos Sąjungą.
Vyresnių žmonių patirtis yra labai didelė, kalbant apie visas permainas, nes jų buvo labai daug ir labai įvairių. Kad ir tas dešimtas dešimtmetis, visas dešimtmetis buvo labai įtemptas. Jauni žmonės to nematė, jie pradėjo gyventi, kai jau viskas stabilizavosi. Dabartinė padėtis tiems žmonėms turbūt yra gana skausminga. Sakyčiau, jie vargo nematė – nereikėjo kovoti už būvį ir tiesiogine to žodžio prasme, ir perkeltine Viskas buvo lengva ir paprasta.
Mano amžininkams dabartinis laikmetis nėra stebuklas, esame matę ir prastesnių laikų, bet žinote, prie gero priprantama greitai. Mes irgi pripratome gyventi gražiai, laisvai, kiek patys sau sugebėjome suteikti to grožio ir gerumo, be abejo.
– Šis laikotarpių sugretinimas išties įdomus. Įžvelgiate panašumų?
– Ne, panašumo nematau, nes taip, kaip yra dabar, dar nebuvo niekada. Praėjusį laikmetį galima būtų palyginti su Laukiniais Vakarais, tik pas mus buvo Laukiniai Rytai. Ne, tikrai neprimena, viskas kitaip. Ir suvaržymai kitokie, ir valdžios požiūris į žmones kitoks, ir, be abejo, žmonių požiūris į valdžią pasikeitė. Neteko ji žmonių pasitikėjimo. Bet kad dabar ne patys smagiausi laikai, tai faktas.
Ta izoliacija... Pamenu savo paauglystę, kai nebuvo mobiliųjų telefonų, interneto, kaip mes leisdavome laiką. Galiu palyginti, matydamas, kaip žmonės bendrauja dabar. Skirtumas labai akivaizdus. Sakyčiau, gal buvo daugiau bendrystės. Lyg ir viskas paprasčiau buvo. Nesiimsiu spręsti, ar tai gerai, ar blogai. Tiesiog buvo kitaip.
Atsiradus išmaniosioms technologijoms, žmonės ėmė tolti vieni nuo kitu, liko mažiau tikro bendravimo. O ir bendravimas tapo daug primityvesnis. Nebeliko daug subtilybių. O dabar, kai dar ir pandemiją paskelbė, tas žmogiškasis atotrūkis dar labiau padidėjo.
– Bet gal šviesa tunelio gale jau matoma?
– Nebent esi aklas arba išprotėjęs, arba naivus optimistas, na, geriausiu atveju esi jaunas ir labai nori tikėti šviesia ateitimi. Be abejo, norėtųsi pamatyti tą šviesą tunelio gale, ir kuo greičiau, tik kol kas nėra jos nė kvapo. Tenka bandyti prisitaikyti prie esamų sąlygų. Prieš paskelbiant paskutinį karantiną, nufilmavome Džordanos koncertinį filmą – dešimties, jos naujo albumo dainų pristatymą. Supratome, kad tai vienintelė forma, bent jau kol kas, kuria dar galime kažką parodyti, tik, deja, tokius projektus įgyvendinti yra gana brangu. Per daug neįsibėgėsi.
Galėtume ir visą koncertą taip nufilmuoti, būtų gražu ir įdomu, bet labai nuostolinga. Juk viską darome už savo pinigus, rasti rėmėjų šiais laikais, ko gero, neįmanoma. Va tokia aklavietė. Daryti kažką profesionaliai, brangu. Daryti bet kaip, nesinori.
Visi tie dabartiniai, internetiniai koncertai, kaip čia pasakius, kad kažko neįžeidus… Nėra juose nieko, nei kokybės, nei jausmo, nei artumo. Tuštuma. Tiesiog būdas priminti apie save, bet, nemanau, kad tai yra išeitis.
– Tikriausiai ir kurti tokiomis nuotaikomis neįmanoma.
– Džordana prisėda, bando ir ta kūryba, manau, nėra bevaisė, bet, kaip ten bebūtų, reikalingas įkvėpimas, norint ką nors sukurti. O kad atsirastų įkvėpimas, turi kažkas vykti, gero ar blogo.
Kai tavo gyvenimas tampa dumblu, kur tame dumble įkvėpimo ieškoti? Gali parašyti vieną, kitą dainą. Turiu omeny tikrą dainą – išjaustą, išgyventą, o ne susigalvotą. Sudėtingas laikas visomis prasmėmis.
– Sunku šiuo metu yra ne tik atlikėjams, valstybė žada teikti paramas, galbūt tai bent kažkiek guodžia?
– Taip, tai liečia ne tik muzikantus, atlikėjus. Yra daug įmonių, ar dirbančių individualiai, kurie liko be nieko. Visi maži verslai – didžioji jų dalis yra pasmerkti žlugti, nes nėra kaip jų plėtoti, dabar daug ko negalima daryti, o iš valstybės paramos nėra. Apskritai manau, kad valstybė nusisuko nuo smulkaus verslo ir paliko jį likimo valiai.
Bet stengiuosi apie tai negalvoti, nes gyvenimas parodė, kad pasirūpinti gali tik pats savimi, o ne kažkas kitas. Kai gyveni be lūkesčių, kad kas nors padės, tai ir mažiau nusivili, kad niekas nepagelbėja.
– Kaip jūsų šeima save motyvuoja, kas jums padeda išlikti stipriems?
– Stengiamės neprarasti vilties, ko gero. Viskas juk praeina. Bėda, kad žmonės nemato ateities, nieko negali planuoti. Liko tik keista, labai neapibrėžta dabartis. Ko gero, tai yra sudėtingiausia.
Anksčiau juk vis tiek pagalvodavome, ką darysime ateityje, kaip gyvensime toliau, ką veiksime, dabar mus gąsdina nežinomybė. Sunkiausia žmonėms, kai nežinai, ar turėsi darbą, ar kokią dieną pasakys viso gero, tavo paslaugų nebereikia. Bet tikiu, kad tai, kas vyksta dabar, iškentėsime, Dievas neduos tiek, kiek negalime pakelti.
Turiu daug patirties gyventi uždarytam, toks buvo mano gyvenimas, man tai nieko nauja. Žinau, kad tai sudėtinga, bet net ir kalėjime žmogus turi ateities viziją, jis žino, kad kažkada šis gyvenimo etapas praeis, jis pradės gyventi kitaip. O tai, kaip mes gyvename dabar, ta nežinomybė, didžiąją dalį žmonių gąsdina, slegia, nes nežinia, kada tapsi nereikalingas.
– Tokiomis akimirkomis sulaukiate labai daug palaikymo socialiniuose tinkluose. Tai įkvepia?
– Tikrai ne visi komentarai yra tik gražūs. Socialiniuose tinkluose viskas gerai, žmonės parašo, palaiko, bet, neduok Dieve, publikuojamas koks nors straipsnis. Žmonės jų neskaito, pamato tik antraštę ir puola komentuoti. Net nejauku, kai pasiskaitai komentarus. Nesakau, kad esu labai politkorektiškas, man taip pat daug kas nepatinka, bet jei tai, kas man nepatinka, nelipa per mano namų slenkstį ir netrukdo gyventi, nepuolu viešoje erdvėje aiškintis. Yra žmonių, kuriems tai turbūt suteikia kažkokį malonumą. Kalbant apie Džordaną, ji niekam nėra padariusi kažko blogo, bet, žvilgtelėjus į komentarus, atrodo, kad ji mažu mažiausiai sugriovė kažkam gyvenimą, ateitį ar dabartį. Tai, ką tenka perskaityti, yra tiesiog nepadoru.
Žmonės sako užsiaugink storą odą, neskaityk. Taip, yra tokia išeitis, bet Džordaną tai vis tiek skaudina. Sudėtingiausia tai, kad tu negali niekaip pasipriešinti. Jei žmogus gatvėje prieitų, ką nors panašaus pasakytų, tuomet galėtum jam atkirsti. Bet internetinėje erdvėje esi bejėgis, ant tavęs pila pamazgas, o tu nieko negali padaryti. Toks bejėgiškumas gniuždo. Sudėtinga būti puolamam už nieką ir neturint jokio šanso atsilyginti, bent jau tuo pačiu. O visi teisėti keliai yra bergždi.
Dabar toks laikas kai labai gerai atsiskleidžia žmonių vidus. Kada viskas gerai, yra daug draugų, malonių veidų ir sekėjų, bet kai tau pradeda sektis nekaip, pamatai, kas tavo draugai ar priešai
Man mama nuo vaikystės sakydavo neprisileisk žmonių per daug arti, patardavo palaikyti gerus santykius, bet išlaikyti atstumą. Negaliu pasigirti, kad turiu minias draugų, jei yra vienas kitas draugas, jis manęs nėra nuvylęs, bet aš turbūt esu išimtis. Niekada nepuldavau į draugystes kaip akis išdegęs, todėl man tuo nusivilti neteko.
