2020-iesiems prasidėjus Julija Estko, kaip ir mes visi, dėliojosi metų planus, kalendorių pildė gausiais užsakymais, realizavo save. O po kelių mėnesių visas pasaulis dar kartą prisiminė patarlę: „Tu planuoji, o Dievas juokiasi“.
„Kaip ir daugelis, prasidėjus pandemijai ir įvedus pirmąjį karantiną, likau be darbo, negalėjau savęs realizuoti“, – sako Julija.
„Turiu ir vaiką, o sėdėti bei verkti yra ne mano būdui“, – priduria ji.
Taip prasidėjus vasarai kasdien vizualiai puošti kitus įpratusi moteris sėdo prie automobilio vairo ir tapo pavežėja. Šiltasis laikotarpis nestokojo užsakymų, būdavo dienų, kai sunkiai užtekdavo laiko ir kavos puodeliui. Tačiau net ir su tokiu tempu Julija puikiai susitvarkė.
„Žinoma, pačioje naujo darbo pradžioje tikrai jaudinausi, tačiau visiems klientams kelionės pradžioje pabrėždavau, kad tai yra mano pirmosios dienos vežiojant žmones. Taip iš karto atsiranda supratingumas, kantrybė, nes daryti klaidas yra normalu, nereikia bijoti pripažinti, kad ne viską žinai. Toks savitarpio supratingumas išties svarbus, žmonės tuomet irgi reaguoja teigiamai, stengiasi palaikyti ir motyvuoti“, – sako Julija.
Išties – pamatę prie vairo žinomą asmenybę, ne vienas klientas pirma kuklesniu balsu pasiteiraudavo, kaip čia nutiko, kad ką tik skaitėme interviu žurnaluose, o dabar egzistuoja proga su žinomu žmogumi pabendrauti ir gyvai, kiti – negailėjo palaikymo ir motyvacijos. Net ir tada, kai pačiai rankos sviro.
„Tų kuriozinių situacijų tikrai būta, bet tikriausiai dar ilgai nepamiršiu, kai dėl vairuotojams padėti turėjusios programėlės pasiklydau miške. Moters ieškojau kone 40 minučių, dar ir užstrigti neasfaltuotame kelyje spėjau (juokiasi). Vis dėlto viskas baigėsi gerai, kartu su kliente labai smagiai dėl visos susiklosčiusios situacijos pasijuokėme“ , – prisimena Julija.
Ir nors atrodo, kad rytiniame automobilių kamštyje visas blogas emocijas surenka ne kas kitas, o būtent vėluojantį bandantys pristabdyti taksi vairuotojai, J.Estko užtikrintai sako – jos kelyje pasitaikė tik nuostabūs pakeleiviai.
„Man visados patiko bendrauti, o ir sau pasakiau, kad niekada nesėsiu prie vairo pavargusi, prastos nuotaikos. Tuo šis darbas, ši patirtis mane ir įkvėpė – gali dirbti pagal savo grafiką, o jeigu nėra nuotaikos, lieki namie“, – juokiasi moteris.
Bet ne visuomet pokalbiai baigdavosi tik apie karantiną. Pati tapusi pavyzdžiu, kad net ir sunkiausiose situacijose visada reikia ieškoti šviesos ir nebijoti ryžtis pokyčiams, Julija žengti tą pirmą žingsnį paskatindavo ir kitus. Vienos kelionės metu padrąsintas jaunuolis jai pripažino apie ilgai glūdėjusį norą dainuoti, o po pokalbio taksi automobilyje pažadėjo šios svajonės laikytis.
„Jeigu sava istorija galiu kažką įkvėpti – labai tuo džiaugčiausi. Mes tam ir esame, kad vienas kitam galėtume padėti“, – pabrėžia Julija.
Nors būta tų, kurie stebėjosi, kad Julija dirba „Bolt“, pati sau už naują veiklą yra itin dėkinga. Ir tikrai ne todėl, kad pavyko ir finansiškai kiek atsigauti, bet, svarbiausia, dėl vidinių atradimų.
„Visada buvau maksimalistė, siekiau didelių tikslų. Tai niekur manyje nedingo, tačiau ši patirtis padėjo ir permąstyti save. Tenka pripažinti, kad anksčiau buvau susikoncentravusi į save. Su metais pradedi galvoti kitaip, turi mažinti savo ego. Kuo dažniau padarysi tai, ko esi sakęs niekada nedarysiantis – tuo daugiau sau padėkų paskirsite. Tik tokiu būdu mes tobulėjame ir keičiamės", – pabrėžia ji.
Pasidžiaugusi, kad 2020-ieji išmokė sustoti, pagalvoti, ko gi iš tikrųjų norisi, pavyko išmokti įvertinti ir kiek nedaug tereikia.
„Šiuo metu tikrai lengva jausti ir suprasti, kiek nedaug žmogui reikia. Tik laimės, kartais – tiesiog šypsenos. Tai sumažino mūsų apetitą. Jeigu prieš penkerius metus man kas būtų pasakę, kad kažkada dirbsiu taksi vairuotoja, būčiau tiesiog smagiai pasijuokusi.
Gi atrodo, kad tau taip niekada nebus. Bet būtent to ir palinkėčiau – padaryti tai, ko gyvenime sakeisi nedarysiąs, nes tai iš pagrindų pakeičia matymą“, – sako J.Estko.
TAIP PAT SKAITYKITE: Po 10 metų svarstymų Julija Estko pasiryžo plastinei operacijai: „Svarbiausia gražintis skoningai“
