Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto artistė Beata Molytė-Kulikauskienė vis dažniau susiduria su kolegų, draugų ir pažįstamų nuostaba: ką tu, tokia talentinga, veiki toje Klaipėdoje? Ten ji šoka. Jau dvylika metų. Moko šokti kitus. Tapo. Groja pianinu. Ten jos šeima. Ir jai ten gerai. Beatai tik šypseną kelia toks pranašavimas: „Vieną rytą tu atsibusi būdama žvaigždė.“ Mat žvaigžde ji būti visai netrokšta.
Tikrai? Daugelis pasakytų, kad geriau būti penktai Vilniuje nei pirmai Klaipėdoje...
Apie tai net negalvojau. Ir niekada dėl to nesiroviau plaukų. Norėjau ir tebenoriu gerai dirbti savo darbą. Yra ir buvo pasiūlymų grįžti į gimtąjį miestą – Vilnių, bet man per tuos metus jis tapo toks svetimas... Kažkas, matyt, stipriai pajūryje mane laiko. Žinote, sostinė ir likusi Lietuva yra tarsi atskiros valstybės. Viskas jose skiriasi. O labiausiai – atmosfera. Čia man visko per daug: žmonių, įvykių, renginių, skubėjimo. Niekur nerasi ramybės.
Čia – nervinga...
Taigi. Tvyro įtampa ir šaltis. Vilniuje žmonės daugiau galvoja apie save, labiau nervinasi dėl karjeros. O gal tik man taip atrodo?
Pamenu, viena vyresnė kolegė kartą man pasakė: „Po studijų neišvažiuok iš Vilniaus. Net ir laikinai. Nes niekada nebegrįši.“ Jūs važiavote į Klaipėdą metams kitiems?
Metams. Buvau nuoširdžiai įsitikinusi, kad ten niekada niekada neliksiu. Tie metai prabėgo labai greitai, tad nusprendžiau pasilikti antriems... O paskui jau nieko nebegalvojau. Viskas ėmė savaime klostytis, gyvenimo banga mane tarsi nunešė. Į Vilnių parvažiuodavau vis rečiau, nostalgija vis mažėjo. Dabar po tiek metų darbo Klaipėdoje kartais su kitais šokėjais pajuokaujame, kad esame kone teatro veteranai.
Plačiau skaitykite naujausiame žurnalo „Laima“ numeryje
