Netekties skausmą išgyvenanti Beata Nicholson tėčio atminimą pagerbė jautriu įrašu. Juo pasidalijo „Beatos virtuvės“ feisbuke puslapyje.
„Skausmas truputi perpjauna širdį – nei verkt, nei raudot, o gal gyvenimui padėkot. A.A. Jonas Čičkauskas.
Mes užaugome mylimos ir ta meilė, ir rūpestis, kurį gavome iš šeimos, yra tai, kas mus užaugino stiprias ir mylinčias gyvenimą. Visada jautėme didelį rūpestį ir meilę iš savo tetės. O dabar mes ir taikoj, ir liūdesy – Jonas nemažai gyvenime patyrė sielvarto, bet mylėjo gyvenimą ir žmones, ir savo darbą, buvo stiprus ir kantrus, kuklus ir linksmas, tvirtas ir rūpestingas, mylintis amžinai ir tyliai.
Gyvenimas yra kaita ir kai ateina tas laikas, kai į tavo kūną įslenka liga, gali daryti viską ir sulaukti geriausios pagalbos, bet viskas vis tiek yra Dievo valioje. Po spalio pabaigoje įvykusios operacijos sveikimas buvo sunkus, patyrėme daug gražaus rūpesčio iš Kauno klinikų personalo, nuostabios sesutės ir slaugės dėmesingas ir profesionalus chirurgas, vilties turėjome daug. Tetė nenorėjo būti ligoninėje, nepatiko jam sirgti ir būti be jėgų, nes tai ne jo smarkiam, energingam būdui.
Tokia Dievo valia. Toks gyvenimo ratas – tai žinoma, kad per mažai laiko... Kai myli gyvenimą, jo visada būna per mažai – 68-eri būtų sukakę po 3 mėnesių, o šiais laikais tai tikrai dar brandi jaunystė ir mums Tėtė niekada nebuvo senas. Ir jis savęs niekada nematė kaip silpno ar ligoto, jo gyvenimas buvo veiksmas, darbas, judesys, malkų kapojimas ir jų vežimas – ne būtinybė, o veikiau hobis, pomidorų auginimas – malonumas.
„Meilė niekada nesibaigia – tik energija baigiasi. Tada išeini, kad vėl pasikrautum energijos, ir vėl sugrįžtum“, – taip vakar man išaiškino mūsų penkiametis. Nežinau, iš kur sužinojo, kad mes su sese ant vainiko užsakėm užrašą „Meilė niekada nesibaigia, tu gyvas mūsų širdyje“.
Per trumpas, bet, manau, prasmingas energijos ir veiksmo, ir meilės, stiprybės ir gerumo buvo pilnas Tavo gyvenimas, mylimas Tėte Jonai... Gyvenimas yra Dovana! Kai žmogus išeina ,paguoda ateina susitelkus į tai, ką patyrei ir turėjai, o ne tai ką praradai – mažiau gailesčio sau, daugiau dėkingumo gyvenimui“, – jautriu įrašu dalijosi Beata Nicholson.
