Kalbama, rudenį tavo interneto svetainėje bus galima įsigyti spalvotų lino prijuosčių. Tikrai pati jas kūrei?
Nušvitimo akimirka mane ištiko prieš praėjusias Kalėdas. „Sukursiu savo prijuosčių kolekciją“, – pasakiau vyrui Tomui. Tas dėbtelėjo į mane: „Jei įgyvendintum visas savo idėjas...“ Nusprendžiau ir jam, ir sau įrodyti, kad tikrai galiu.
Na, prijuostė mūsų namuose – ne būtiniausias daiktas...
Bet kaip ji padeda! Juk žinai, būna dienų, kai supranti, kad visą dieną teks suktis virtuvėje, o taip nesinori... Tada užsirišu prijuostę ir viskas pasikeičia – aš galiu, viskas mano rankose! Tiesiog įjunkau jas nešioti, kitaip apsirengusios virtuvėje savęs neįsivaizduoju. Net namus tvarkau su vėjeliu ją ryšėdama. Taigi supratau: namų šeimininkei prijuostė – kaip gydytojui chalatas.
Daug prijuosčių pati turi?
Visada turėjau prijuostę. Kai pradėjau gaminti daugiau, ir jų daugiau atsirado mano namuose, gal dešimt. Parduotuvėse vis pastebiu gražesnę – nusiperku.
Maniškės – būtinai gražios, ryškios, mielos, su kišenėmis ir dar – kad šalia kabėtų rankšluostėlis. Esu tikra terlė! Nuolat kur nors turiu šluostytis rankas.
Virtuvėje pasirišu tą, kuri tądien atitinka nuotaiką. Kartais tai – paprastutė lino prikyštė, o kartais – cukruota, iš šeštojo dešimtmečio mados žurnalų, su pabrėžtu liemeniu ir pūstu sijonu.
Taip vaizdžiai pasakoji, kad man su tokia norėtųsi išeiti į gatvę...
Ir viena mano draugė sako: su tokia – ir į klubą, ir prie jūros (juokiasi). Iš tiesų kūriau prijuostes, kurias man pačiai būtų miela nešioti. Per daug nesukau galvos – kaip ėjosi, taip ėjosi. Nupaišiau popieriuje, kartu su gamintojais kai ką patrumpinom, kai ką pasiaurinom, kai kur kišenėlių prisiuvom. Kai parodžiau draugėms, visoms patiko.
Linas – labai lietuviška medžiaga. Vėl tavo patriotiškumo apraiškos?
Linas – labai miela medžiaga. Kuo daugiau nešioji, kuo daugiau skalbi, tuo mielesnė.
Mano kolekcijoje – trijų spalvų prijuostės „Vilma“, dviejų spalvų „Odeta“, vyriška – „Martynas“, dar – „Milda“ ir „Marius“. Aštuonios skirtingos, visos pavadintos draugų vardais.
Aš – jokia verslininkė, bet šita idėja man patinka. Ir sesuo Odeta labai padeda.
Virtuvėje pasirišu tą prijuostę, kuri tądien atitinka nuotaiką. Kartais tai – paprastutė lino prikyštė, o kartais – cukruota, iš šeštojo dešimtmečio mados žurnalų, su pabrėžtu liemeniu ir pūstu sijonu.
Ji jau turi tavo kurtą prijuostę?
Na, taip! „Odeta“. Dabar jau pradeda sakyti, kad be prijuostės nebegali į virtuvę įeiti.
Savo bloge užsimeni, kad rašai naują knygą. Ji ir prijuosčių kolekcija pasirodys vienu metu?
Prijuostės – anksčiau, tikiuosi, rudenį. O štai prie knygos teks padirbėti. Kartais labai savęs gailiu, nes tikrai daug dirbu. Pritrūksta laiko pabūti su vaikais, parašyti į blogą, susitvarkyti spintas.
Antros knygos idėja gimė iškart, kai dar nebuvo parduotas pirmosios tiražas. Po pristatymo sėdėjau į Londoną skrendančiame lėktuve ir popierėlyje rašiau, kokia turėtų būti naujoji. Tokia ji ir bus, kaip tąsyk sudėliojau savo mintis. Norėjau, kad kiekvienas skyrius atspindėtų didžiąsias šeimos šventes. Ką gaminu per Kalėdas, Užgavėnes, Velykas, Jonines... Rašau receptus tik tų patiekalų, kuriuos iš tiesų gaminu, kurie man tikrai patinka.
Ar tavo vaikai Izabelė ir Jurgis neprašo, kad mama daugiau jiems negamintų?
(Juokiasi.) Gyriausi, kad mano Izabelė valgo viską. O štai atėjo laikas, kai jos įpročiai pasikeitė. Dabar daug ko neįkiši. Kaip daugelis vaikų, mėgsta makaronus, blynus su uogiene, kiaušinius ir paprastai pagamintą mėsą.
O ką mėgsta tavo vyras?
Tomas valgo viską, bet kai kuriuos mano patiekalus kritikuoja. Ir dar mėgsta sakyti: „Mūsų namuose dabar gaminama tik nuotraukoms, o man lieka tai, kas atšalę.“
Ar būna dienų, kai gaminti tau nebepatinka?
Dar taip nėra atsitikę, tačiau, neslėpsiu: kartais pavargstu nuo didžiulio tempo. Kai gaminame ir fotografuojame patiekalus knygai Lietuvoje, padeda sesuo. Ji – trečioji mano ranka. Londone visa tai tenka daryti vienai. Nespėju net pasidažyti, tik susuku plaukus į kuodelį, užsirišu prijuostę ir – pirmyn.
Nejau neturi namų tvarkytojos?
Ką be jos daryčiau, kai namuose – du vaikai? Išprotėčiau. Mūsų namai sutvarkyti ištveria tris valandas. Paskui ir vėl – viskas ištraukta, maisto pritaškyta ant grindų, sienos nuspalvintos.
Kada nors manei, kad namų šeimininkės veikla gali būti prasminga?
Visada norėjau sujungti pomėgį gaminti ir pomėgį rašyti. Kai tai atsitiko, pajutau malonumą. Tik štai žinių trūksta, užtat šiais metais pradėsiu mokytis. Tikiuosi gauti maisto ir vynų eksperto diplomą – virtuvėje egzistuoja tam tikros taisyklės, kurias privalai išmanyti.
