Beata Tiškevič sako savo dabartiniu gyvenimu esanti be galo patenkinta. Pasak aktorės, šie metai jos gyvenime buvo ypatingi. Su sunkia pradžia, savęs ieškojimais, eksperimentais, bet galiausiai su pozityvia pabaiga ir smalsiu žingsniu į kitus metus.
„Nežinau, kaip tas gyvenimas veikia, aš nieko nesuprantu. Bet suprantu, kad reikia džiaugtis tuo, ką turi čia ir dabar, nes rytoj bet kas gali iš tavęs tai atimti“, – 15min gimtadienio išvakarėse kalbėjo Beata Tiškevič.
METŲ DARBAS. „Tiksliau viso gyvenimo darbas – išmokau plaukti! Anksčiau esu skendusi ir po to karto bijojau vandens. O bėgant laikui, visi jau žinojo, kaip reikia plaukti, tad pačiai jau buvo nebejauku pradėti mokytis. Bet šių metų rudenį susigriebiau ir nuėjau – žinau, kaip plaukti trimis stiliais, nebijau nardyti, plaukti ant nugaros!“
METŲ ISTORIJA. „Anksčiau su žurnalistiniu darbu susidurdavau tik tada, kai mane kas nors kalbindavo. O dabar atsidūrus kitoje pusėje, kai galiu pati bendrauti su herojais, man visgi čia labiau patinka. Aš labai daug išmokstu iš kiekvieno pašnekovo. Visi jie man atrodo tokie ypatingi. Eidama gatve ir žiūrėdama į praeivius suprantu, kad kiekvienas iš mūsų nešasi labai daug istorijų, kurių mes niekam nepasakojame, nes galvojame, kad tai daro mus pažeidžiamais. Bet iš tikrųjų tos istorijos mus daro stipriais.“
METŲ KELIONĖ. „Visų pirma, atradau keliavimą viena. Išdrįsau. Anksčiau to labai bijojau. Išvykus kiek rasdavau draugų, tiek ir būdavau su jais. Nerasdavau – ir nereikia. O vėliau pradėjau keliauti su draugu Sauliumi. Man kiekviena kelionė su juo labai svarbi, mes kartu atrandam daug dalykų. Su nei viena savo antra puse tiek daug nekeliavau, nes vis maniau, kad tam reikia turėti labai daug pinigų. Bet iš tikrųjų reikia tik noro. Jeigu nori – pagyvensi ir kažkokioje skylėje, ir pataupysi, ir būsi lankstus.“
METŲ AKIMIRKA. „Negaliu nepaminėti, kad sutikau žmogų, su kuriuo esu labai laiminga. Man tai yra pati geriausia akimirka. Šį gimtadienį sutinku visiškai rami ir labai dėkinga, nes šalia yra Saulius. Su juo tiek visko atrandu: ir savo minusų, ir pliusų, būna ir sunku, ir smagu, ir juokinga. Jis labai mane praturtina. Jis – nuostabus žmogus.“
METŲ DOVANA. „Tik Saulius. Jis man yra pati didžiausia metų dovana. Iš tikrųjų anksčiau jaučiausi labai susifeilinus – tie, kurie patyrė santuokos iširimą, mane supras. Tai yra kažkokia amžina gėda. Todėl galvojau, kad jei jau nepavyko tada, niekada ir nebepavyks. O dar su mano būdu, mano požiūriu į pasaulį... Maniau, kad neįmanoma kažkam su manim suderinti savo gyvenimo. Ir štai staiga pasirodo, kad ne taip jau viskas ir sudėtinga! Pasirodo, yra žmogus, kuris taip pat mėgsta pokštus, nesąmones, keliones. Todėl kai manęs draugai klausia, ką padovanoti, aš neturiu, ką pasakyti, nes jau gavau pačią didžiausią dovaną.“
METŲ ĮKVĖPIMAS. „Kai kalbinu pašnekoves radijo laidoje „Moterys kalba“, tos moterys dažniausiai būna gerai žinomos, jau davusios milijoną interviu, žino, kaip bendrauti su žiniasklaida – ką sakyti, o ko – ne. Bet atėjusios pas mane jos persijungia, jos tampa su manimi tokios atviros. Net negaliu patikėti, iš kur ta drąsa, atvirumas. Galvoju: juk ji laisvai galėtų to išvengti! Bet žmogus pasirenka žaisti atviromis kortomis, pasidalinti savo išgyvenimais su kitais. Tada daug moterų save atpažįsta tuose žodžiuose ir tai jas įkvepia. Įkvepia, džiugina ir mane.“
METŲ ATRADIMAS. „Praėjusio gimtadienio rytą pradėjau verkdama balsu. Man buvo labai sunku. Aš neturėjau darbo gal kokius 5 mėnesius, o man tai yra baisiausia, kas gali nutikti. Aš labai bijojau, nežinojau, ką daryti gyvenime, nejaučiau artumo su žmonėmis, jaučiasi vieniša. Vieną dieną pagalvojau, kad man nusibodo save graužti ir kankintis, aš neturiu, ko prarasti, tad geriau darysiu visokias nesąmones ir eksperimentus. Tuomet viena leidausi keliauti, šokau nuo 57 metrų tilto su guma, nors klaikiai bijau aukščiau, išmokau plaukti, nutariau tapti radikalia vegane, pradėjau sportuoti 5 kartus per savaitę, nors su sportu niekada nedraugavau. Dabar pasportuoju du kartus, bet ir tai jau gerai! Radikali veganė taip pat jau nesu – valgau ir vegetariškai.
Bet svarbiausia, palaipsniui atradau labai daug gerų dalykų. Grįžo ir darbai, ir atsirado nauji ir seni žmonės, ir meilė atėjo. Tad tikriausiai reikėjo to laiko su savimi, kad galėčiau toliau gyventi. Nors aš nežinau, kaip tas gyvenimas veikia, nieko nesuprantu. Bet suprantu, kad reikia džiaugtis tuo, ką turi čia ir dabar, nes rytoj bet kas gali iš tavęs tai atimti.
28. „Kai man buvo 26-eri, jaučiausi tokia sena, pavargusi, rimta, niekaip nesugebėdavau atsipalaiduoti. Bet dabar aš jaučiuosi puikiai – esu jauna, nieko nesuprantanti apie gyvenimą – jei pasakyčiau, ką jau žinau, tai rytoj šitas dalykas būtų paneigtas. Bet džiaugiuosi, kad savimi pasitikiu daug labiau negu bet kada anksčiau. Man atrodo, kad kuo daugiau metų, tuo mažiau kreipi dėmesį į tai, ką sako kiti, išdrįsti dažniau pasakyti kitiems „ne“ ir pozityviau žvelgi į save. Moterys dažnai kritikuoja savo kūną, bet man kuo toliau, tuo mano kūnas vis labiau patinka. Daug dažniau išdrįstu daryti nesąmones, nesiteisinti kitiems. Man patinka.“
KITŲ METŲ UŽMOJAI. „Norėčiau daugiau dėmesio skirti savo kūrybai, bet labai sunku tam rasti laiko, tai atrodo neįmanoma užduotis. Man daug lengviau prisėsti prie darbų, kai kažkas jau laukia, spaudžia terminai. Dabar skaitau labai gerą knygą, į kurią dedu labai dideles viltis – tikiu, kad ji mane pastūmės pagaliau skirti laiko ir sau. Tai – Julios Cameron „Kūrėjo kelias“.
Šiaip aš save realizuoju darbe, bet ne iš kūrybinės pusės. Man labai patinka performansas, šiuolaikinis menas, aš juk baigiau aktorinį. O dabar mano gyvenime atsirado daug žurnalistinio darbo, racionalumo, išmokau tokių dalykų, kurių anksčiau nemokėjau, bet išnyko siurrealizmas, spontaniškumas, absurdas – dalykai, kurių galbūt didžiosios masės nesuprastų. Tad aš gal ir vengiu to, nes bijau, kad būsiu nesuprasta. Bet kartu ir noriu... Žodžiu, dabar vyksta vidinė kova, pažiūrėsim, kas nugalės.“
GIMTADIENIO ŠVENTĖ. „Prieš 3 metus gydytoja pasakė, kad man reiks pakartotinių tyrimų, nes turėjau problemų su sveikata. Aš labai išsigandau ir nusprendžiau daryti didelę šventę, galvodama, kad nesvarbu, kokie bus rezultatai, bus smagu surengti bent jau gimtadienį. Kai atėjau rezultatų, gydytoja pasakė, kad viskas su sveikata pasitaisė. Tad supratau, kad tai buvo ženklas, ir nuo to karto gimtadienį būtinai švenčiu. Nesvarbu, ar turiu pinigų, ar neturiu – išleidžiu paskutinius tai šventei, kokios noriu, ten, kur noriu, ir pakviečiu tuos žmones, kuriuos noriu. Man atrodo, labai svarbu juos švęsti, nes niekada nežinai, kada jis bus paskutinis.
Tad ir šįkart eisim vakarieniauti. Anksčiau prie stalo niekada nesėdėdavome, o šįkart man labai svarbu pokalbis – atviras, nuoširdus pabuvimas kartu aplink stalą, pasidalinimas jausmais, padėka. Nes tai yra žmonės, kurių dėka esu ten, kur esu, ir jaučiuosi taip gerai, kaip jaučiuosi. Tai – žmonės, kurie mane labai palaiko, stiprina, įkvepia. Todėl man svarbu jiems padėkoti.“
TAIP PAT SKAITYKITE: Beata Tiškevič: Vienas lėktuvo bilietas. Islandija
TAIP PAT SKAITYKITE: Beata Tiškevič: Maroko spalvos
