Na, ir kaip jums apibūdinimas – „svajonių lenktynininkas“?
Girdėjau daug padavimų apie save (juokiasi), bet šitokio...
Kuo esu kitoks? Neįsivaizduoju. Viena tiksliai žinau: galiu pasiekti viską, ko noriu. O kaip dažnai žmonėms tiesiog neužtenka ryžto įgyvendinti savo svajones.
Gal tie žmonės – labai atsargūs?
Man atrodo, kad jie tiesiog nežino, ką reiškia būti laimingiems. Jei žinotų, juk ir neturėtų jokio kito tikslo, kaip tik tokie tapti. Norint būti laimingam, reikia tik apsispręsti tokiam būti. Esu tuo visiškai tikras.
Ar vaikystėje manėte, kad būsite laimingas, jei tapsite lenktynininku?
Lenktyniauti pradėjau tik tuomet, kai susikūriau galimybes. Vaikystėje lenktyniaudavau dviračiais su kiemo draugais.
Nejau neišbandėte lenktynių gatvėse?
Kai man buvo aštuoniolika, maniau esantis pats greičiausias ir geriausias mieste. Pirmą kartą patekęs į tikrų lenktynių trasą supratau, kad išvis nemoku vairuoti. Buvo gėda, kai mano draugas lenktynininkas tuo pačiu automobiliu nuvažiavo daug greičiau ir geriau nei aš. Toks šaltas dušas!
Aš labai jaunas pradėjau dirbti. Man buvo vos keturiolika, kai išėjau iš namų. Ne todėl, kad paauglystė, o dėl to, kad norėjau būti savarankiškas. Dabar toks požiūris, aišku, kelia šypseną, o tuomet sau atrodžiau labai suaugęs – nuomojausi butą, pats užsidirbau pinigų. Tais laikais tai nebuvo labai sudėtinga: pardavinėjau ketaus radiatorius, iš Rusijos vežėme akumuliatorius. Paskui Lietuvoje pradėjo kurtis tarptautinės kompanijos, tapau samdomu darbuotoju, labai greitai kilau karjeros laiptais, netrukus jau buvau vadovas. Darbo vietas keičiau kas metus, pusantrų: pradžia būdavo įdomi, paskui – rezultatai, o vėliau – rutina.
Laimingas tapau tik tuomet, kai ėmiausi to, kas man labiausiai patinka, – lenktynėmis.
Tikriausiai vyrų pasąmonėje greitis, lenktynės yra užkoduoti. Kodėl gi berniukai, vos pradėję vaikščioti, jau lenktyniauja žaisliniais automobiliais?
Vyrams nuo amžių buvo svarbu jėga. Jie rizikuodavo, kad šeimai parneštų žvėrį iš girios. Laimi tas, kuris stipresnis, – žvėrį, moterį, sostą. Matyt, gamta taip sutvarkė, kad stipriausi patinai gauna daugiausia dėmesio. Ir siekia jo, kad sulauktų palikuonių.
Jūs jų turite?
Mano sūnui Nojui – trylika. Jis plaukioja, groja gitara, domisi gamtos mokslais, astronomija, jam patinka iliuzionizmas. Matyt, tai atėjo iš šeimos, visi esame skirtingi: mano tėtis – dirigentas Juozas Vanagas, mama – medikė, o sesuo domisi menotyra.
Jūsų šeima, o ir žmona, kiekvieną kartą išleisdami į lenktynes, turėtų jaudintis.
Gal labiau – „sirgti“. Niekada dėl to neturėjau bėdos, žmona manęs kitokio nė nepažinojo. Ji ištekėjo už lenktynininko, tuomet buvau tik pradėjęs savo kelią.
Prie adrenalino įprantama?
Lenktynės – procesas ir labai sunkus darbas, jei, žinoma, tikiesi rezultato. Adrenalinas išsiskiria tada, kai padarai klaidą. Esame greičio specialistai, suprantame, kas yra greitis ir kaip jį valdyti. Žmonės sako: ekstremalu. O man ekstremalu, pavyzdžiui, gaminti maistą. Kiaušinienę išsikepu, bet, matyt, neatėjo laikas ruošti sudėtingesnius patiekalus. Kiekvieną darbą turi daryti profesionalai, kai reikalo imasi ne jie, štai tada ir tampa ekstremalu.
Norite pasakyti, kad lenktynininkas tiesiog yra profesija?
Man lenktynės yra gyvenimas. Aišku, ir profesija, nes iš to uždirbu pinigus. O ką, pavyzdžiui, dar veikia Michaelis Schumacheris?
Sėkmingo lenktynininko receptas – devyniasdešimt procentų darbo ir penki procentai talento. Trasoje nebūna atsitiktinumų, kai ateini jaunas, vis tiek turi nuvažiuoti daugybę kilometrų, kad galėtum varžytis su kitais.
Rezultatų pasiekiau po dvejų metų. O kas yra rezultatas? Palyginimas. Kiekvienas galime susirasti tokią konkurenciją, kad viso gyvenimo neužteks jai įveikti.
Na, pavyzdžiui, išvažiuoti į „Formulės 1“ lenktynių trasą.
Automobilių sporte nesunkiai galime įsivaizduoti, kiek pinigų išleidžiame, bet ką lenktynės suteikia mums – sunku pamatuoti. Ir kaip išmatuosi emocijas?
„Formulės 1“ lenktynininkai – tikros žvaigždės. Jie tokie pat pramogų pasaulio atstovai, kaip ir aktoriai, muzikantai. Kodėl taip nėra Lietuvoje?
Todėl, kad Lietuvoje sportas – gana žemo lygio. O juk lenktynėse jis – ne toks svarbus, svarbiausia – verslas. Filmai Holivude irgi kuriami tam, kad uždirbtų pinigų. Ir iš aktorių, ir iš lenktynininkų daromos žvaigždės, kad į juos žiūrėtų, pirktų bilietus. Privalu įžiebti susidomėjimo kibirkštėlę, o jau iš jos įsiliepsnoja ugnis.
Ar jums neatrodo, kad lenktynių trasoje toji kibirkštėlė būna kokia nors nutraukta ranka arba koja?
Automobilių sportas – saugus. Statistika teigia, kad futbole ir krepšinyje traumų įvyksta kur kas daugiau. Pasąmonė diktuoja: ten, kur didelis greitis, – pavojinga, tačiau automobilių saugumo įranga labai pažengusi. Esu patyręs daugybę avarijų, mane netgi pravardžiuoja „stogų meistru“, bet man patinka stebėti greitą ir taisyklingą važiavimą. Nors žmonės, sutinku, į lenktynes susirenka pažiūrėti „mėsos“. „Automobilių mėsos“ – juk lenktynininkams paprastai nieko nenutinka.
Gana neįprasta, kad jūsų ekipažo šturmanė – moteris.
Tai nedažnas reiškinys, tikrai, bet Irina Kolomeytseva – puiki specialistė. Ji – ukrainietė, gyvena Graikijoje, mudu susitinkame per lenktynes. Oficiali versija, kodėl sutiko važiuoti su manim, – akys (juokiasi).
Visiškai realios tarnybinio romano galimybės...
Manęs niekas neklausia tokių dalykų. Gal bijo?
O kaip žmona reaguoja, grūmoja pirštu?
Kai dirba profesionalas, lytis nėra svarbu. Džiaugiuosi, kad man pavyksta su Irina sutarti. Tiesą sakant, jei vyras verslininkas ir daug keliauja po pasaulį, – juk irgi labai panašu. Žmonos ne visiems pirštais grūmoja.
Benediktai, kas lenktynininkui yra karjeros viršūnė?
Automobilių sportas labai įvairus. Visos lenktynės turi savo viršūnę: ralio maratonas – Dakarą, žiedinės lenktynės – Le Maną, ralis – pasaulio čempionatą. Esu išmėginęs beveik viską, bet ralis ir ralio maratonai – arčiausiai širdies.
Kaip pasaulio lenktynėse priimami lietuviai?
Lenktynėms reikia pinigų, tai – didžiausia lietuvių bėda. Lietuva maža, rinka čia nedidelė. Kartais, turėdami mažiausią biudžetą, aplenkiame tuos, kurie važiuoja turėdami dešimt, dvidešimt ar trisdešimt kartų didesnius. Gal esame išmokyti siekti daugiau nei vakariečiai?
Egzistuoja tam tikra lenktynininkų bendruomenė? Taisyklės? Tradicijos?
Visi esame lyg sėlio dėžėje: vieni kitus pažįstame, bendraujame, lenktyniaujame. Pasaulis – labai didelė, tačiau irgi – smėlio dėžė. Automobilių sporte sukasi patys geriausi šios srities specialistai arba tie, kurie gyvenime viską pasiekė ir jau gali atsidėti sportui. Tai uždara komuna, labai įdomūs žmonės. Kai susipažįsti su jais artimiau, atsiranda verslo galimybių, sulauki įvairiausių pasiūlymų.
Labai vyriška kompanija, tiesa? Kalbama, paskui ją seka būriai manekenių.
Ten, kur lenktynininkai, būna daug gražių moterų. Kodėl? Galėtume paklausti tų, kurie tiria žmogaus evoliuciją.
Aš išvis manau, kad vyrai – silpnoji lytis, juk raumenys – dar ne viskas... Tik pažiūrėkite, ką moterys gali, ką jos iškenčia! Už tai jas mylime ir gerbiame.
