Bet apie viską – nuo pradžių. Ketvirtadienį Vilniaus santuokų rūmuose prie altoriaus žengę Romualdas ir Marina susipažino daugiau nei prieš 50 metų. Jau tada tikriausiai buvo aišku, kad gyvenimas jiems staigmenų ir siurprizų nepagailės, todėl ir jų meilės istorija tikrai ne eilinė. Filmų tokių irgi dar kol kas nėra sukurta, nors scenarijus išeitų išties audringas.
Meilė po laikrodžiu
O prasidėjo viskas prie legendinio sostinės centre buvusio „Vaikų pasaulio“, kuris dabartinei jaunajai kartai nesukelia jokios nostalgijos. Šiai porai – tai itin lemtinga vieta.
„Graži ta mūsų pažinties istorija“, – nusijuokia Romualdas. O prieštarauti tikrai negali.
Jaunuolis Romualdas tuo metu dirbo padavėju ir šio amato mokė kitus vienoje profesinėje mokykloje. Vidury baltos dienos, stovėdamas prie minėtos lemtingos vietos, po dideliu laikrodžiu, galvodamas, kur gi čia toliau nuėjus, netikėtai prieš akis išvydo žengiančią vaikystės draugę.
„O eina ji, visa tokia graži. Mokėsi dailės technikume, o kadangi gyveno visai netoli manęs, palydėjau ją iki namų, nes ir man buvo patogu eiti ne vienam. Kokį mėnesį taip ir vaikščiojome“, – prisimena Romualdas.
Ir nors vaikščioti buvo smagu, tačiau tada tai iki reikalingo tikslo nenuvedė. Pavaikščioję mėnesį jiedu išsiskyrė, tačiau gi taip knygose aprašomos istorijos tikrai nesibaigia. Po dvejų metų, tikėkite ar ne, tačiau stovėdamas po tuo pačiu laikrodžiu jis pažvelgė pro langą ir pamatė jam mojančią merginą. Tą pačią gražuolę Marytę.
Ir šį kartą ėjo jiedu dar toliau, taip atėjo ir iki šios dienos. „Sunku patikėti, iš kur mes tiek kalbos turėjome... Visko buvo, bet gyvenime taip vyksta – pasirenki žmogų, o jei kas nutinka, tu supranti, kad tas žmogus yra tavo. Su pertraukomis, bet tavo“, – sako jis.
Skyrybos dėl mylimų vaikų
Taigi priėjo jiedu ir santuoką, ir vaikus. Taip, Romualdas ir Marina prieš 46-erius metus vienas kitam amžiną meilę prisiekė prieš Dievą.
Vis dėlto išsiskirti jiems teko, tačiau čia ne ta istorija, kai pora po skyrybų supranta, kad jiems visgi gera kartu. Išsiskirti jiems teko dėl vaikų ir tarybinės sistemos.
„Sovietmečiu šeima galėjo turėti tik vieną nekilnojamąjį turtą, jau gyvenome bute Baltupiuose. O buvo toks laikas, kai susilaukėme vaikų, gimė dvynukai, jiems buvo nustatytas alerginis bronchitas“, – pasakoja R.Dacius.
Daktarai tėvams daug pasirinkimo nedavė. Siekiant apsaugoti vaikų gyvybę, šeima privalėjo išsikraustyti iš blokinio būsto, kur sausa ir karšta, antra – galimybės lankyti darželio taip pat nebuvo, jiems reikalinga nuolatinė priežiūra, tad Romualdo žmona išėjo iš darbo, paliko kadrų skyriaus viršininkės postą banke, pasiaukojo dėl visos šeimos. Vis dėlto svarbiausia buvo naujiems tėvams pakeisti gyvenamąją vietą, o kadangi galimybės įsigyti dar vieno būsto nebuvo, liko viena išeitis – skirtis.
„Išsiskyrėme, kad galėtume nusipirkti namą prie pušyno. Bet vėliau taip ir gyvenome nesusituokę. Kiekvienas vakaras, naktis kartu, tik kad nesusituokę“, – juokiasi Romualdas.
Paklaustas, kodėl oficialiai įprasminti tiek metų kartu nusprendė dabar, R.Dacius ilgai negalvoja ir atšauna – žmona privertė. Taip, išgirdote teisingai, Romualdas net nebando nuslėpti, kad pačiam to popieriuko ir fakto, kad oficialiai turi žmoną, nereikia. Tiksliau – pokštauja, kad būtų lengviau viską palikti taip, kaip yra dabar. Gi visus dokumentus teks keisti!
„Žmona sako: tėvai, klausyk, reikia padaryti tvarką. Man jau nusibodo. Gyvenam kartu visą gyvenimą, o nesusituokę. Sakau, ką tas įrašas pakeis, gi bažnyčioje, prieš Dievą, susituokę. Bet gerai, šį kartą sutikau. Trejus metus atsikalbinėjau. Sakau, kad reikės dokumentus tvarkytis, reikės tave vežtis, o dabar man nereikia, galiu viską vienas. Dabar reikės ir žmoną tampytis, jei kažką darysiu“, – pokštus žarsto Romualdas.
Vestuvių akimirkos – galerijoje:
Vienaip ar kitaip, kaip pats sako, idėja gi graži. Tik laikas pasitaikė ne pats parankiausias. Norėjo jiedu susituokti pavasarį, mat gimė abu, kai viskas sprogsta, o čia greitai Romualdas pasidžiaugia, kad už žmoną yra septyniomis dienomis jaunesnis, tai ir jai kasmet primena, norėdamas pakelti savo kartelę, kad, va, žmona jaunesnį įsitaisė, tai tegu nesiskundžia.
Bet dėl karantino planai vis tolo, o kol užsipildė visus dokumentus, taip atėjo ir liepos antroji. Vis dėlto gal ne taip blogai, nes į šventę iš JAV spėjo atvykti dukra su keturiomis atžalomis.
Būtent jie jaunavedžius sveikins po šventės jų namuose, nors Romualdas ir Marina ketvirtadienį į Santuokų rūmus atvyko tik dviese. Nes, kaip patys sako, idėjų susituokti griausmingai, su senoviniais drabužiais gal ir buvo, bet vėlgi tas karantinas visas kortas sumaišė.
„Po ketverių metų mūsų santuokai bus 50-imt. Tai gal tada reikės“, – priduria Romualdas.
Santykių paslaptis – stiklinė vandens
1974-aisiais pirmą kartą susituokę Romualdas ir Marina Daciai tikrai žino, kaip išlaikyti puikų tarpusavio santykį. O baro savininkas šiuo klausimu mąsto labai paprastai – ką žmona pasako, tą jis ir daro.
„Svarbiausia niekam nesakyti, bet aš gyvenu taip – visada nusileidžiu smulkmenoms, bet kai ateina rimtas reikalas, sakau: Kiek aš tau kartų nusileidau? 50? 100? Tu man nors vieną kartą nusileisk. Ir taip išlošiu“, – juokiasi jis.
Romualdas neslepia, kad jo gyvenime daug ekspromto, net ir prabudęs vestuvių dieną, kaip prieš šventę kalbintas jis sakė, tikriausiai bus pamiršęs, kokia ceremonija laukia.
Turi pora ir daugiau santykių paslapčių. Stiklinės vandens metodas, anot Romualdo, išties labai veiksmingas.
„Kai sako, sako kažką, aš pasiimu vandens stiklinę, atsigeriu, apsimaunu batus ir einu pasivaikščioti į mišką. Gyvenime rankos nesu pakėlęs! O ir ant rankų pirštų galiu suskaičiuoti, kada kokį piktesnį žodelį pasakydavau. Bet ir tai... O tada ji ataušta. Būna trumpas laikotarpis, kai nekalba, žiūri piktokai. Žinoma, aš irgi ekspresyvus žmogus, galiu ir greitai kažką pasakyti, bet po poros minučių ateisiu ir atsiprašysiu“, – šypteli Romualdas.