O.Vyšniausko balsas dažnai lyginamas su pasaulinių grandų – Chriso Rea, Joe Cockerio. Beje, su pastaruoju, šviesaus atminimo legenda, Ovidijus yra bendravęs, kai šis svečiavosi Lietuvoje.
Tačiau išgirdęs lyginant jų balsus, juokiasi: „Būtų nesąmonė į vieną eilę statyti visus dainininkus, kurių balse girdimas vadinamasis „smėlis“. Tačiau aš nepykstu ir nesureikšminu tų palyginimų, pavadinimų. Jei žmonėms norisi, gali mane vadinti taip, kaip jiems patogiau.“
Pozityvumo, rodos, niekada nestokojantis romantiškų dainų atlikėjas prisipažįsta – jo gyvenime buvo tamsių periodų. Kaip tik per vieną tokių, jis išgirdo apie ne vieną muzikantą sudominusį Biblijos koledžą.
„Ten nuvažiavęs nustebau – žmonės dainuoja roką ir šlovina Dievą. Biblija iki tol man buvo vietoj raminamųjų vaistų – vos pradedu skaityti ir užmiegu. Buvau skylėtas, vengdavau kai kurių atsakymų. Ten sutikau daug protingų žmonių, išmokau skaityti Bibliją, o mokslus baigiau auksiniu diplomu“, – pasakoja dainininkas laidoje „Adomo obuolys“, kurią „Lietuvos ryto“ televizijos žiūrovai išvys šį penktadienį.
Protestantų diplomą gavęs O.Vyšniauskas neskirsto tikėjimo šakų, sako, tai tie patys ledai, tik su skirtingais įdarais. Iki šiol jis vis kalbinamas tapti pastoriumi, nes aplinkiniai, jam prabilus, liudijant Bibliją, suklūsta.
Apie santykius su moterimis dainininkas kalba be užuolankų: „Dviejų žmonių sąjunga turi būti savanoriška, laisva. Per daugelį metų, dainuodamas vestuvėse, pastebėjau, kad kartu lieka tie, kurie priima kitą tokį, koks jis yra.“
Šia išmintimi O.Vyšniauskas vadovaujasi ir dabartiniuose savo santykiuose su gyvenimo drauge. Kam pyktis, jei vis tiek reikės susitaikyti? Juolab, kad vis atkreipia dėmesį į lekiantį gyvenimo spidometrą – juo dainininkas vadina savo vaikus ir anūkus.
