– Kaip tau einasi šis karantino laikotarpis?
– Galvojau, kad bus sunkiau. Atrandu labai daug gero. Manau, visada reikia įžvelgti kažką gero, tai šįkart gero įžvelgiu labai nemažai. Man labai patinka, kad sustojo laikas, kad viskas eina lėtai, kad nėra kur skubėti, gali savęs nespausti, kad kažką darytum, o tiesiog atsipalaiduoji, ir viskas, ką nori padaryti, išeina savaime.
– Ar nebuvo taip, kad muzikantams ir atlikėjams, praradus savo veiklas, teko pereiti amerikietiškus kalnelius? Kaip į tai reagavai?
– Reaguoju labai ramiai, nors, be abejonės, viskas sustojo, taip pat ir pajamos, reikia gyventi iš santaupų. Jeigu susimąstai, tai kaip ir yra labai sunku, bet jaučiuosi labai ramiai ir žinau, kad anksčiau ar vėliau viskas sugrįš į savo vėžes ir gyvenimas tęsis – nereikia dėl to panikuoti.
– Neseniai visus nustebinai, pristatydamas virtualią parodą. Tu moki piešti? Iš kur visa tai?
– Tai išties yra fotografija, bet ji yra kitokia. Fotografija aš susidomėjau gal daugiau nei prieš 10 metų, bet labiausiai susidomėjau dviguba ekspozicija – ją fotografuoju jau 10 metų ir tuos darbelius viešinu.
Prieš porą dienų draugė man parodė grupę, kur praradę galimybę rengti parodas menininkai gali viešinti savo darbus ir daryti virtualias parodas. Man tas puslapis labai patiko, pamačiau labai daug gerų parodų ir pačiam sukirbėjo mintis: kodėl man nepasidalijus savo darbais?
Kadangi esu neprofesionalas, mėgėjas, man tai daugiau yra hobis, ryžausi ne iš karto, vis galvojau, ar daryti. Po to įkėliau visus savo darbus, įkėliau savo pristatomąjį įrašą, liko tik paspausti mygtuką. Ir taip prie jo aš sėdėjau gal pusantros valandos – galvojau, spaust ar nespaust, mane gi menininkai suvalgys gyvą. Na, bet tiesiog paėmiau, paspaudžiau, uždariau kompiuterį ir išėjau vaikščioti su šunimis.
O.Aleksejevo nuotraukos - galerijoje:
Grįžęs pamačiau, kad reakcijos į parodą – puikios, ji sulaukė nemažai susidomėjimo, nemažai žmonių man parašė. Iš tikrųjų vieną darbą vienas žmogus jau ir įsigijo.
– Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti kaip tapyti darbai. Tai kaip jie yra sukurti?
– Ne, tai yra fotografija, galima ir apsigauti. Tuo mane ji ir žavi, kad ji lyg ir fotografija, bet lyg ir ne. Bet pradėsiu iš pradžių.
Kažkada susidomėjau lomografija, tai yra fotografavimas juostiniais fotoaparatais su savomis taisyklėmis. Vienas iš tos fotografijos arkliukų yra dviguba ekspozicija – tai kai ant vieno kadro nufotografuoji, atsuki juostelę atgal ir vėl fotografuoji. Aišku, galima ir kitaip. Pavyzdžiui, kai buvau Maljorkoje, sufotografavau visą juostelę Maljorkos vaizdų. Nors tai vyko žiemą, ten buvo šilta kaip vasarą. Grįžęs į Vilnių juostelę atsukau atgal ir fotografavau Vilnių žiemos metu. Kadangi buvo kadras ant kadro, išėjo vasara Maljorkoje ir žiema Vilniuje. Tai man labai patiko.
Šitų darbų dar neviešinau, bet juos turiu. Vėliau susiradau programėlę. Jos jau nebėra pardavime, bet aš ją dar turiu. Taigi, tą patį galima daryti su skaitmeniniu fotoaparatu ar su telefonu. Nufotografuoji, turi daug kadrų, o po to gali juos miksuoti.
– O kaip apskritai susidomėjai fotografija?
– Potraukį vaizdui turėjau nuo mažens. Aišku, fotografuodavau ir vaikystėje, bet tai nebuvo susiję su menais – tiesiog pyškindavau tai, kas papuola. Kiek save pamenu, man visada patiko vartyti žurnalus – net nebūtinai fotografijos, patiko vartyti ir madų žurnalus dėl to, kad ten buvo daug gražios fotografijos.
Atėjęs pas ką nors į svečius, būtinai rasdavau kokį fotoalbumą, būtinai reikėdavo jį pavartyti. Man šis vizualus menas visada patiko. O po to, daugiau nei prieš 10 metų, nusprendžiau, kad man patiktų kažką pabandyti ir pačiam.
Bandžiau, iš pradžių gal nelabai gerai sekėsi, po to šiek tiek geriau, po to atsirado visokie fotoguru, kurie man patiko. Iš jų pasisemdavau to, kas man patiko, bandydavau perteikti savo fotografijoje. Galbūt lėtai visa tai išsirutuliojo į mylimą hobį, o, kas smagiausia, žmonėms mano darbai irgi patinka.
Tiesą sakant, paskutinius kelis mėnesius net ir nebefotografuodavau, nes galvojau, kad čia gal man vienam patinka, mąsčiau, kad gal aš čia nesąmonėmis užsiimu. Po vakar dienos supratau, kad gal dar ne, gal dar ne laikas dėti fotoaparato į šoną. Galima dar padirbėti – jeigu žmonėms patinka, man tada juo labiau patinka.
– Kiek tu jau turi darbų? Kiek juose yra įamžinta šalių, o galbūt net žemynų?
– Neskaičiavau, bet nemažai. Kadangi prieš mėnesį grįžau iš JAV, tai dabar laukia nemažai nuotraukų. Tiesa, dar reikėtų su jomis padirbėti.
– Užsiminei, kad reikia padirbėti. Tad kaip tu paruoši pačią nuotrauką? Ar tai yra tas pats, kas fotografuoti skaitmeninių būdu, ar tai reikalauja kažkokio specialaus techninio paruošimo?
– Ne, nuotraukos jau yra nufotografuotos, o toliau yra improvizacija ir toks fotodžiazas. Bent jau aš tai žiūriu į nuotrauką ir galvoju, ką ten norėčiau pridėti, kokias detales norėčiau matyti. Tada ieškau kitos nuotraukos ir bandau įsivaizduoti, kaip jos tarpusavyje derėtų. Tada tas nuotraukas sujungiu.
Dažniausiai rezultatas netgi pranoksta lūkesčius. Aišku, būna, kad išeina nesąmonės. Šioje fotografijoje mane žavi tai, kad yra labai daug netikėtumo – atrodo, galvoje susidedi ir jau žinai, kas bus, bet tai visiškai pranoksta lūkesčius ir būna dar geriau, nei įsivaizdavai.
Kodėl smagu žiūrėti į dvigubą ekspoziciją? Nes ji sužadina labai daug fantazijos ir bent jau man iš tų dviejų-trijų nuotraukų smegenyse kyla fantazijos vėtra. Bent tas manęs negali nežavėti (šypsosi).
– Ar gali būti, kad karantino laikotarpiu gims atskiras projektas? Gal sugalvosi ir įamžinsi savo karantiną?
– Visko gali būti, nors tarp keturių sienų, nežinau, ar rasčiau, ką įamžinti. Bet niekada nesakyk „niekada“ – gal taip ir atsitiks, nors kol kas minčių neturiu.
– Ar gali būti, kad, jeigu nebūtų karantino, mes iš viso nebūtume pamatę šios parodos? Taip pat, jeigu žmonės nebūtų sėdėję internete, tai ir nebūtų pamatę parodos.
– Taip, būtent tuo šitas laikotarpis ir yra smagus, nes žmonės turi labai daug laiko ir tą laiką reikia kam nors skirti. Vieni skaito knygas, kiti žiūri filmus, dar kiti sėdi socialiniuose tinkluose ir ieško pramogų savo ausims, akims. Tai yra dėkingas laikotarpis tiems žmonėms, kurie turi ką pasiūlyti akims, ausims, smegenims. Tai puikus laikotarpis užpildyti tą terpę.
– Kadangi užsiminei, jog žmogus įsigijo tavo darbą, tai norisi paklausti – ar tavo kūrinius galima nusipirkti? Taip pat – kokia forma? Ar tai bus ant drobės, ar galbūt feisbuko viršeliui?
– Taip, be abejonės, nusipirkti jau dabar galima ir tai galbūt bus puikus muzikanto parėmimas, kadangi šiuo laikotarpiu esu netekęs pajamų. Tai mane netgi ir nudžiugins (juokiasi). O kokiu būdu pateiksiu, priklausys nuo žmogaus norų. Jeigu jis norės ant drobės, tai gaus ant drobės, jeigu norės vieno dydžio, tai gaus vieno dydžio, jeigu norės ekskliuzyvo, kad niekas daugiau šio darbo neturėtų, jis galės ir tokį turėti. Kaip tik už poros dienų turėsiu tą darbą, tai galėsiu paskyroje parodyti, kaip jis atrodo. Bet yra įmanomi įvairūs variantai.
– Labai keista, kad šitaip jaudinaisi prieš paskelbdamas nuotraukas. Puikiai suprantu menininko kančias, bet juk šitiek metų esi muzikoje, tiek metų šou pasaulyje? Ar tai dėl to, kad fotografija – labai asmeniškas dalykas, ar labiau dėl to, jog jaudinaisi, kad tavęs nepriims menininkai?
– Labiau bijojau dėl to, kaip priims tie tikri menininkai, kuriems tai nėra hobis, kurie yra profesionalai. Nuo vaikystės bijau, kad mane sukritikuos, kad galbūt darau kokią nors nesąmonę. Suprantu, kad tai yra neteisinga, bet toks jau esu ir man yra baisu taip, kaip vaikui. Bet jeigu jau sekasi, tai, kaip ir vaikui, man smagu. Tad vakar aš tiesiog kaip vaikas bėgiojau po namus ir džiaugiausi, kad mano nuotraukos visiems labai patinka.
– Ar gali būti, kad fotografija tavo gyvenime netrukus užims svarbesnę vietą nei muzika?
– Be abejonės, taip gali atsitikti. Bet ar esu toks stiprus šioje srityje? Esu kuklus ir savikritiškas žmogus, tai nežinau, ar būsiu toks stiprus fotomenininkas. Bet tokiu lygiu, kaip dabar, arba šiek tiek geriau, be abejonės bus. Vis tiek ką nors darydamas tobulėji. Taigi, jeigu toliau tęsiu savo veiklą, tikrai tobulėsiu – tą žinau.
– Tavo kitas naujasis projektas kupinas muzikos, jis pasirodė specialiai karantinui. Gali papasakoti apie jį?
– Prieš kelias dienas pasirodęs projektas, jis vadinasi „StereOtipai“. Tai nėra tik mano projektas – tai yra ir mano kolegos, grupės „Biplan“ bosisto Seržo projektas. Kodėl jis atsirado būtent dabar? Gal jis būtų atsiradęs ir anksčiau, tačiau tam visiškai nebuvo laiko. Su „Biplan“ turėjome džiazinį projektą, kuris, aišku, dėl karantino atidėtas. Jam labai ruošėmės ir jis užėmė labai daug mūsų laiko.
– Tai yra labai įspūdingas projektas, labai noriu pagirti.
– Ačiū, labai smagu girdėti. Beje, noriu pakviesti, kai baigsis karantinas, į koncertus – jie vyks rudenį, bus iš tikrųjų labai faina. Net grodamas jaučiu, kad nugara bėgioja šiurpuliukai. Bet tai bus vėliau.
O dabar, atėjus karantinui, vis tiek reikalai sustojo, atsirado labai daug laiko tam, ko anksčiau negalėjau padaryti. Taigi, mes su Seržu nusprendėme, kad dabar būtų pats laikas, juo labiau, kad gimė tokia karantininė daina, ji buvo labai vietoje, ir pagalvojome, kad nuo jos mes ir startuosime.
Yra dar ir pora kūrinių, kurie yra dar nepadaryti, bet jau yra galvose, taigi, turėtų netrukus pasirodyti.
– O kaip karantino metu gimsta muzika? Ar per atstumą bendraujate, ar dviese susitinkate?
– Tiesą sakant, tai dviese studijoje. Kadangi ir aš, ir jis sėdime namuose, tai susitinkame su kaukėmis ir vienas kito klausiame: Kur buvai? Su kauke? Tai gerai (šypsosi).
Apie šitą projektą dar norėjau pasakyti ir tai, kad man jis netikėtas, nes pradėjau dainuoti, ko nedariau niekada gyvenime, tik savo sūnui dainavau (šypsosi). Prieš spaudžiant mygtuką, kad įrašą paskelbčiau „Youtube“, ranka irgi drebėjo.
– Kas buvo pirmasis iniciatorius, pagalvojęs, kad reikia sukurti dainą, kas rašė žodžius ir kas pasakė, kad Olegas turi dainuoti?
– Žodžius parašiau aš, daina užgimė mano galvoje, bet po to jau pradėjome dirbti dviese su Seržu. O kad man reikia dainuoti, pasakė Seržas. Jis mane labai palaikė ir įtikino. „Viskas gerai, – sakė. – Darome.“ Taip ir padarėme.
– Iš pradžių kalbėjome apie tavo fotoparodą, dabar – naują muziką. Kyla klausimas: ar tau užtenka paroje laiko?
– Oi, tikrai taip, užtenka. Tik aš jo gal neišnaudoju, galėčiau išnaudoti dar geriau. Galbūt norisi ir sūnui laiko skirti – kadangi dabar sėdime visas dienas namie, tai iš to irgi jaučiu malonumą. Aišku, ne viskas yra taip paprasta, bet tame yra kaifo. Tai galvoju, kad dėmesio reikia skirti šeimai ir nereikia blaškytis į visas puses.
– Ar esi iš tų žmonių, kurie šiuo laikotarpiu stebi, kas vyksta, seka kiekvieną naujieną, ar galbūt šiek tiek labiau kontroliuoji informacijos srautą, stengiesi gyventi ramiai?
– Būtent, kad šiek tiek kontroliuoju. Kai pradedi skaityti viską, darosi baisu. Pats esu astmatikas, taigi, esu rizikos grupėje, todėl pradedu galvoti: o kaip, juk aš dabar mirsiu, man dar negalima mirti! Taip pradedu panikuoti. Dėl to dabar labai šaltai, paviršutiniškai stebiu, kas vyksta, bet į tai nenukreipiu per daug dėmesio. Dėmesį nukreipiu į visokius filosofinius apmąstymus, vakare išeinu į terasą, žvalgausi.
Jeigu pastaruoju metu stebėjote naktinį dangų, turėjote pamatyti, kad žvaigždės yra labai ryškios – tokių Vilniuje nesu matęs. Tai yra tiesiog neįtikėtina. Nežinau, ar tai susiję su šita pandemija, bet tikriausiai susiję, nes anksčiau nepastebėdavau. Taigi, savo dėmesį fokusuoju į tokius dalykus, nes net jeigu viską žinosiu ir skaitysiu, nieko negalėsiu pakeisti, nebent susigadinsiu sau nuotaiką ir sugadinsiu sau gyvenimo dienas.
– Tavo ir virtuali paroda ir muzika turbūt nėra paskutiniai projektai.
– Tikrai ne paskutiniai, tik nežinau, kaip greitai pasirodys kiti. Turiu sukaupęs asmeniškesnių dainų, kurias norėčiau atlikti pats.
– Ar šiuo metu Vokietijoje sėdintis Maksas nesupavydėjo?
– Nemanau, kad supavydėjo. Mes su juo kalbėjome, jam labai patiko kūrinys. Aišku, truputį jaudinausi, kaip viskas bus, bet Maksas – protingas žmogus, tai priėmė viską taip, kaip dera priimti.
-
15min premjera: laidoje „Liekam namie su Elena“ Vaidas Baumila rodo, kaip gyvena karantine
-
„Liekam namie su Elena“: Jurgis Didžiulis ir Erica Jennings su vaikais surengė gyvą koncertą
-
„Liekam namie su Elena“: Jonas Nainys – apie N.Bunkės žiedo rinkimą ir patarimus, kaip išsaugoti santykius
-
„Liekam namie su Elena“: Natalija Bunkė parodė, kaip pasigaminti veido kaukes
