Aštuntus metus Londone su vyru Tomu gyvenanti moteris kuriam laikui į šoną atidėjo svajones apie savo kulinarinę laidą – šiuo metu daugiausiai laiko atima knygos ir tinklaraščio rašymas.
– Kaip paminėjote gimtadienį? Ar jį sutikote su gausiu būriu draugų, ar tik šeimos rate?
– Gimtadienį paminėjau ne taip ir audringai, nes esu darbų sūkuryje. Turiu keletą draugių, kurių gimtadieniai šalia, tai mes per daug neplanavusios nuėjome į mielą itališką restoraną ir pavakarieniavome. Savaitgalį dar darysiu šventinius pietus šeimai ir keletui draugų, bet pietūs labiau bus naujai knygai nei mano gimtadieniui. Bet aš vis vien primygtinai liepsiu, kad svečiai pakeltų taurę ir už mane. (Juokiasi.) Gimtadienius mėgstu – nebūtinai labai stipriai švęsti, svarbu bent jau paminėti.
– Ar gimtadieniui gaminate kokį nors savo firminį patiekalą? Galbūt šios šventės metu laikotės savų tradicijų?
– Kai buvau vaikas, mano mama gimtadieniams visada užsakydavo morengini ir zefyrini tortą. Praėjusiais metais tokį tortą užsakiau savo trisdešimtmečiui, o šiemet suvalgiau vieną mažą šokoladinį-riešutinį keksiuką. Tortų gimtadieniams tikrai prisikepu. Praėjusiais metais mano trisdešimtmetį šventėme mano sesers ir jos vyro namuose, bet malonumas buvo truputį supirštas su darbu, nes šventės metu gaminau patiekalus, kurie buvo fotografuojami ir keliavo į knygą „Beatos virtuvė“. Šiemet gimtadienis bus irgi panašus.
– Ar būna dienų, kai negaminate maisto?
– Žinoma, kad būna, kartais daugiau laiko praleidžiu rašydama apie maistą, nei jį gamindama. Kartais gamina vyras, kartais valgom tai ką randam ar tai, kas liko nuo vakar.
– Kiek Jūsų namuose galima rasti kulinarijos knygų? Turbūt jas matuojate ne tomais, o metrais?..
– Daug jų yra, net neturiu kur jų sudėti, bet, tiesą sakant, ne visas naudoju, bet vis perku naujas. Šiuo metu skaitau ir mėgaujuosi labai gera knyga apie žydų virtuvę ir jos istorija. Prie mano lovos visada būna kokios 10 knygų, pusę apie maistą, kitą pusė – apie gyvenimą... Mano vyras sako, kad aš turiu priklausomybę knygų pirkimui, ir kartais bara mane, kad vis perku ir perku jas.... Bet tai mano silpnybė, nieko negaliu padaryt. Turiu priklausomybę ne tik kulinarinėms knygoms. Neseniai buvau Lietuvoje ir ten prisipirkau visokių lietuviškų autorių knygų: atsivežiau Arinos Šnaider „Pameluok man truputį“, kokias tris Olego Lapino knygas, Giedros Radvilavičiūtės „Šią naktį aš miegosiu prie sienos“ bei Elvyros Davainės, Rimos Ruzgienės, Algirdo Mackevičiaus knygų.
 |
| Gedimino Kropio nuotr./Beata Nicholson |
– Kaip dažnai patiekalas Jums nepasiseka? Ar nepavykusį patiekalą išmetate, ar kur nors panaudojate? O gal nepavykusių patiekalų Jums paprasčiausiai nebūna?
– Būna nepavykusių, bet gal ne taip dažnai. Šiaip stengiuosi maisto nemėtyti... Maistą reikia tausoti ir su juo elgtis pagarbiai.
– Ar dažnai lankotės kavinėse, restoranuose?
– Dažnai lankausi, nes man tikrai labai patinka valgyti restoranuose. Paprastai bent kartą per savaitę einu su vaikais pietų į kavinę arba su drauge, kompanija ar vyru į restoraną. Man patinka valgyti kitų paruoštą maistą, restoranuose sužinau ir pasisemiu įkvėpimo. Vaikščioti į restoranus – vienas iš mano laisvalaikio praleidimo būdų: čia puikiai galima pabendrauti, čia gaminasi laimės hormonai. Bet ne mažiau jų pasigamina ir dalinantis geru maistu namie.
– Jūsų vyras Tomas taip pat mėgsta sukiotis virtuvėje. Kokius patiekalus jis paprastai gamina?
– Mano vyras, tiesą sakant, gamina tikrai neprastai. Jis dažniausiai ruošia makaronų ir žuvies patiekalus. Virtuvėje aš jį kritikuoju ir jis kritikuoja mane, vienas kitam niekada neįtinkam, bet su malonumu valgome vienas kito pagamintą maistą.
Virtuvėje aš jį kritikuoju ir jis kritikuoja mane, vienas kitam niekada neįtinkam, bet su malonumu valgome vienas kito pagamintą maistą.
– Ar visus Jūsų patiekalus valgo vaikai Izabelė ir Jurgis? Galbūt gaminant tenka vengti kokių nors produktų?
– Mano vaikai – klasikiniai vaikai, jie labiausiai mėgsta paprastus ir nekomplikuotus patiekalus: plaktą kiaušinienę, bulvių košę, makaronus su sūriu ar pomidorais, kotletukus ir manų košę. Tiesa, kartais vaikai mus nustebina, pavyzdžiui, Jurgis prieš kelias dienas suvalgė pusę galvos brokolio. Jurgis paprastai labai įtartinai ir su dideliu skepticizmu žiūri į žalius dalykus lėkštėje.
– Kokį savo patiekalą laikote firminiu, pačiu tobuliausiu?
– Nėra tokio patiekalo, ir nieko aš negaminu tobulai. Nėra tokio dalyko kaip „tobulas“: kas tobula man, kitam yra su didžiuliais trūkumais, o kas tobula kitam, atrodo visai neypatinga man. Sakoma, kad grožis yra žiūrinčiojo akyse, tai taip yra ir su tobulybe, kuri kiekvienam yra skirtinga.
– Tuomet paklausiu kitaip: ką dažniausiai tenka gaminti namiškių prašymu?
– Dažniausiai gaminamu patiekalu yra manų košė, bet dar dažniau kepu plaktą kiaušinienę vaikams, ypač Izabelei... Paimu keletą kiaušinių, įpilu tiek šaukštų pieno, kiek yra kiaušinių, įberiu šiek tiek druskos ir su šakute gerai išplaku, kad ant viršaus būtų apie centimetrą putos. Į keptuvę dedu truputį sviesto ir kaitinu ant nedidelės ugnies, o kai sviestas ištirpsta, pilu plakinį ir nuolat maišau, kol visas kiaušinis susigarbanoja ir tampa purus, minkštas... Štai toks greitas patiekalas, kurį labai mėgstu pusryčiams ir kartais vakarienei. O visokius naujus ir senesnius receptus publikuoju savo tinklaraštyje www.beatosvirtuve.lt.
– Ko lietuviško pasigendate Londone?
Žinote, esu girdėjusi sakant, kad Londonas – trečias pagal dydį Lietuvos miestas. Čia tikrai galima gauti visko lietuviško. Iš esmės aš visų reikiamų produktų randu angliškoje parduotuvėje, o jei noriu kažko ypatingo važiuoju į lietuvišką parduotuvę...
– Kaip dažnai lankotės Lietuvoje? Ką būtinai čia apsilankiusi turite kaskart nuveikti, pamatyti, aplankyti?..
– Dažnai. Anot mano vyro, aš į Lietuvą važiuoju kas penkias minutes...Visada turiu ką veikti ir niekada nieko nespėju. Visada džiaugiuosi čia atvykusi...
– Ar nepasigendate žurnalistikos, darbo televizijoje?..
– Darbas televizijoje yra labai jaudinantis, smagus ir turtingas įspūdžių. Kartais su nostalgija pagalvoju apie darbą televizijoje, bet labai džiaugiuosi savo dabartiniais užsiėmimais: naujos knygos rašymu, tinklaraščio pildymu, todėl, tiesą sakant, net neturiu laiko kada pasigesti....
 |
| Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./ B.Nicholson |
– Ar Jūsų planai vesti kulinarinę laidą nors kiek pasistūmėjo į priekį?
– Oi, ar aš turiu tokių planų? (Juokiasi.) Pasakysiu labai atvirai: labai norėčiau, bet artimiausius 10 mėnesių neturėsiu tam laiko, net jei man ir pasiūlytų kas nors tokią garbę. Bet juk yra puikių kulinarinių laidų Lietuvoje? Ir Linas, ir Bilas (Linas Samėnas ir Gidonas Šapiro-Bilas – aut. past.) manau puikiai tvarkosi... (Šypsosi.)
– Apie ką bus Jūsų naujoji knyga? Galbūt joje atsidurs ir jūsų draugų receptai, kuriuos talpinate savo tinklaraštyje?
– Knygoje bus patiekalai, skirti visiems metams. Daugiausiai bus niekur nepublikuoti receptai, bet vienas kitas bus ir ištemptas iš blogo. Man tinklaraštis yra tikras smagumas, ypač dabar, kai jis atnaujintas – tiesiog jaučių tokią pareigą jį papildyti. Tinklaraštyje dėsiu ne tik savo vienos tekstus ir receptus: mano draugai labai kūrybingi ir raštingi, todėl tikiuosi, kad kartais pavyks ir iš jų išplėšti po kokį vieną kitą tekstą.
– Ar nesvarstote savo nuo mokyklos laikų rašytus dienoraščius vieną dieną paversti biografine knyga?
– Ne tikrai nesvarstau, nebent kada nors vėliau taip padarysiu. Manau dienoraštį rašyti būtina ir labai gailiuosi, kad dabar jo nerašau. Man tai labai skaudi tema. Gaila, kad nerašau apie save ir savo šeimą. Visada, kai apie tai pagalvoju, mano širdis susitraukia iš savigraužos, kad aš praleidžiu daug puikių įvykių savo ir savo vaikų gyvenime jų neužfiksuodama popieriuje...
– Norite gauti maisto ir vynų eksperto diplomą. Galbūt jau pradėjote lankyti kursus?
– Mano mokslai prasidės sausio mėnesį... Kol kas turiu baigti knygą ir kitokių darbų yra...
– Ką dar svajojate gyvenime išmokti?
– Norėčiau mokėti siūti ir išmokti žaisti tenisą... Praėjusių Kalėdų dovana nuo Tomo buvo teniso raketės ir kamuoliukai, bet jas tik palaikiau rankoje. Buvau Vimbildone, kai žaidė Berankis ir laimėjo. Tai buvo viena įsimintiniausių dienų, ten virė nepakartojamas jausmas ir emocijos. Suprantu teniso taisyklės, bet kada išmoksiu žaisti – niekas nežino.... Jei ir neišmoksiu, man smagu ir žiūrėti. Negali žmogus viską mokėti ir viską turėti...
Tik žinau vieną dalyką, kad turėti visko yra neįmanoma. Kuo anksčiau žmogus supranta, kad negalės visko turėti ir visur suspėti, tuo jis bus laimingesnis.
– Esate sukūrusi vardinių prijuosčių kolekciją. Kiek namuose iš viso turite prijuosčių?
– Daug daug daug, gal kokias penkiolika? Turiu ir visas savo sukurtas prijuostes Vilmas (trijų spalvų) Odetas (dviejų spalvų), Martyną, Mildą ir Marių. Jos visos kaba virtuvėje ir jas dėviu pagal nuotaiką ir apsirengimą. Be prijuostės retai būnu virtuvėje – kažkaip pripratau ir įnikau aš į jas....
– Ar galima sakyti, kad idėją sukurti prijuosčių kolekciją įgyvendinote norėdama paneigti skeptišką savo vyro požiūrį, kad tai liks tik dar viena Jūsų svajone?
– Iš tiesų mano Tomas erzino, kad turiu visokių planų bet jų neįgyvendinu, todėl pasakiau sau, kad aš tai padarysiu. Antra vertus mintis apie prijuostes man kilo spontaniškai ir intuityviai, todėl stengiuosi dėl šios idėjos ir sulaukiu neįkainojamos paramos iš savo šeimos. Juk sakoma, kad geriau padaryti, negu paskui gailėtis, kad net nepabandei... Tikiuosi, kad rugsėjo viduryje startuos mano internetinė parduotuvė, kur prijuostės ir bus iškabintos (šypsosi).
– Ar esate planuotoja, ar dažniau veikiate spontaniškai?
– Labai mėgstu planuoti savo gyvenimą ir dienas. Kaip kitaip spėti viską? Tik žinau vieną dalyką, kad turėti visko yra neįmanoma. Kuo anksčiau žmogus supranta, kad negalės visko turėti ir visur suspėti, tuo jis bus laimingesnis.
