"Važiuodamas stabtelėjau savo vaikystės kaime Lepšiuose ir taip gera pasidarė, taip norėjosi ten pasilikti..." - prisipažino vienas žymiausių mūsų šalies ir kaimynės Lenkijos menininkų.
Tris pastaruosius dešimtmečius S.Eidrigevičius gyvena Lenkijoje, o kuria visame pasaulyje. Kad yra reikalingas ir Japonijai, ir Amerikai, ir Europai, dailininkas įrodė nupiešęs artimiausių savo kelionių žemėlapį. Ir užjūris, ir Azija, ir Europa laukia nesulaukia jo parodų.
Daugelio džiaugsmui iš pradžių S.Eidrigevičius į girliandą įsivyniojo pats, paskui ja pradėjo vynioti bibliotekos direktorę Rimą Maselytę, o galiausiai prisipažino visiems iškrėtęs pokštą.
Menininkas pokštavo
Atvykęs į Panevėžio apskrities viešąją biblioteką S.Eidrigevičius gerokai sujaukė susitikimo, surengto jo 60-ojo jubiliejaus proga, įvykių eigą. Ko gero, nugirdo organizatorių ginčus, kaip iškilmingiau garbiam menininkui įteikti ąžuolo lapų vainiką, iš kurios pusės prieiti ir kaip iškiliau nusilenkti, todėl vos prasidėjus renginiui pareikalavo jam skirtos dovanos. Ir gavo ne vien vainiką, bet ir ąžuolo girliandą, ir didžiulę lauko gėlių puokštę. Daugelio džiaugsmui iš pradžių S.Eidrigevičius į girliandą įsivyniojo pats, paskui ja pradėjo vynioti bibliotekos direktorę Rimą Maselytę, o galiausiai prisipažino visiems iškrėtęs pokštą.
Dailininko šėliojimai Panevėžyje dar sykį atskleidė jo gaivalingą prigimtį, per kraštus besiveržiančią energiją. Panevėžiečiai netruko pastebėti, kad į septintąją dešimtį kopiantis garsus menininkas pakeitė išvaizdą: gerokai patrumpino savo gražiąsias garbanas, kurios darė jį panašų į Romos patricijų. Per susitikimą S.Eidrigevičius parodė kelis paties kurtus filmus, dvelkiančius mistika ir paslaptimi, o bene daugiausia dėmesio, priartėjęs prie jubiliejaus slenksčio, skyrė vaikystei.
Kaimo darbai – lyg spektaklis
Menininkas prisiminė ir savo vaikystės herojus - Napalį bei Petrą, kuriuos yra įamžinęs kūriniuose. Šie žmonės, pasak dailininko, jam, vaikui, negailėdavo laiko, kai tuo metu kiti dažniausiai būdavo užsiėmę kokiais nors darbais. Prisipažino daug vaikystėje dirbdavęs ir pats, bet sunkus triūsas ūkyje jo nenualindavo, nes mokėdavo tai vertinti lyg spektaklį. O darbas išugdė valią, užsispyrimą.
Svečias prisiminė ir seną tėvų trobą, stovėjusią netoli Panevėžio esančiame Lepšių kaime. Pasakojo, kad iš pradžių jos stogas buvo šiaudinis, paskui - perdengtas lentelėmis, ruberoidu, o galiausiai - šiferiu. Prie stogo dengimo darbų prisidėjo ir pats menininkas. Jis neabejoja, kad stogdengystė įstrigo atmintin, todėl dažname savo kūrinyje vaizduojantis stilizuotą stogą. Kaip ir tėvą, jo arklį, daugybę maišų grūdų, kuriuos veždavo į malūną. Dailininkas sakė ypač aiškiai prisimenantis, kokie dulkėti ir visai balti grįždavę iš malūno.
"Mama turėjo ančių, mes rinkdavome jų kiaušinius ir veždavome parduoti. Taip pat vykdavau į Panevėžio turgų prekiauti bulvėmis, morkomis, svogūnais. Man tai buvo labai smagu", - dalijosi prisiminimais svečias.
Leistis į apmąstymus apie meną S.Eidrigevičius nepanoro. Drauge su visais susirinkusiaisiais peržiūrėjo paties sukurtus filmus, o žiūrovės paklaustas, kur būtų galima jų nusipirkti, neatsakė. Tik pareiškė, kad vakaras baigtas.
