T.Juškaitis sutiko „15min“ šiek tiek praskleisti itin garsių pasaulio šou verslo atstovų fotosesijų užkulisius, papasakojo apie darbo ypatumus ir paaiškino, kodėl žvaigždės ryžtasi pakloti šimtus tūkstančių svarų sterlingų už tai, kas vyksta už fotostudijos durų.
– Dabar dirbi fotografo J.Wrighto asistentu, o nuo ko viskas prasidėjo?
– Atvažiavau mokytis. Londone teturėjau vieną draugą, neįsivaizdavau, kas tai per miestas. Nebuvau čia lankęsis. Pamėginau, įstojau ir persikrausčiau. Fotografija domiuosi nuo 12-os metų, porą metų mokiausi pas T.Kaunecko mokytoją Joną Juškevičių, o vėliau pas patį Tomą. Išmokau virti skanią kavą, būti pareigingas ir maloniai bendrauti (šypsosi). Vėliau po truputėlį tapau fotografu.
– Kaip pavyko rasti dabartinę darbovietę, padėjo pažintys?
– Ne, tiesiog beldžiausi į duris. Beveik metus ieškojau darbo susijusio su fotografija. Tada, kai tikėjausi mažiausiai, praėjusių metų birželio pradžioje, užklausą nusiunčiau J.Wrighto prodiuseriui. Tai buvo žinomiausias fotografas, kuriam siūliausi į asistentus. Dėl man nesuvokiamų priežasčių, manimi susidomėjo, po 17-os laiškų su klausimais buvau pakviestas susitikti su fotografu. Po pokalbio priimtas.
– Lietuvoje įprasta, kad prodiuserius turi atlikėjai, o ne fotografai, kaip yra Londone?
– Viskas priklauso nuo to, kiek fotografas uždirba, jis gali turėti ir ne vieną prodiuserį. Šie žmonės, vaizdžiai tariant, prireikus turėtų atnešti atominę bombą į aikštelę. Kai kurie fotografai turi prodiuserių skirtingose šalyse, jie rūpinasi užsakymais, naujais projektais. J.Wrightas šiuo metu pasaulyje yra laikomas vienu brangiausiai apmokamų pasaulyje samdomų garsenybių fotografų. Fotosesijas jis rengia apie du kartus per savaitę. J.Wrighto devizas – geriau neturėti nė vienos fotosesijos, negu turėti tris. Tad jis kelia kainas tiek, kad per savaitę gautųsi nedaugiau dviejų.
– Kokias nuotraukas daro J.Wrightas?
– Jo darbas – meniškai fotografuoti garsius žmones jų knygų, kompaktinių plokštelių viršeliams, įvaizdinėms, reklaminėms kampanijoms. Jos pasaulyje naudojamos labai plačiai. Dažniausiai tokiomis fotosesijomis rūpinasi įrašų kompanijos, televizijos, garsenybių vadybininkai, labai retai – ir pačios žvaigždės.
– Koks yra tavo darbas?
– Komandoje esame du asistentai, prireikus samdomi papildomi asistentai, kurie padeda mums. Mano atsakomybė – darbas su šviesa ir geros nuotaikos palaikymas aikštelėje. Rūpinuosi, kad visi būtų patenkinti, žinotų, kas ką daro ir klausimais netrukdytų fotografo ar klientų. Svarbu, kad viskas vyktų sklandžiai ir išlaikytume gerą įvaizdį – jei ilgai fotografuojame, kad būtų užsakytas skanus maistas, kad būtų pėdų masažistas, jei tokio pageidauja žvaigždė ir panašiai. Esame pasirašę bendrą konfidencialumo sutartį dėl informacijos nutekėjimo, bet dažnai būna, kad užsakovai pateikia konkrečiai dienai sutartį, kurią pasirašę mes įsipareigojame pamiršti, ką matėme, ką girdėjome.
– Kaip vyksta fotosesijos kūrybinis procesas?
– Prieš kiekvieno projekto fotografavimą būna susirinkimas, kurio metu fotografas, jo prodiuseriai ir klientai sutaria visas detales nuo A iki Z. Išsirenkamos vietos, stilistai, nuotaika, išsiaiškinama, ką turi daryti garsenybė, kaip pozuoti, kad vėliau nekiltų klausimų. Pačios fotosesijos trunka įvairiai. Vieną iš karališkosios šeimos atstovų fotografavome vos 7 minutes. Kartais fotografuojame 10 valandų. Žinoma, garsenybės turi žodį ir fotosesijos metu, juk jie – tie, kurie po to turi likti laimingi. Bet iš esmės viskam diriguoja fotografas. Už tai juk ir moka tokius didelius pinigus – dėl to, kad gali mumis pasitikėti.
– Kokios tavo asmeninės ambicijos? Tapti tokiu, kaip J.Wrightas?
– Mano iššūkis sau – iki kol pasieksiu jo amžių jį pralenkti. J.Wrightui netrukus sueis 44-eri. Kaip fotografas jis jaunas. Šiuo metu man pereinamasis laikotarpis – dar mokinuosi, bet išmokęs imsiuosi fotografuoti pats. Tai tiesiog mano darbas, nėra taip, kad tuo giriuosi, bet turiu tikslų. Iki tol kol išeisiu į pensiją noriu tapti vienu iš įtakingiausių pasaulyje komercinių fotografų. Manęs daug kas nemėgsta, nes nesu tas bohemiškas menininkas, kuris su megztinio rankovėmis iki žemės vaikšto aplink Užupio angelą ir galvoja, iš kur gauti cigaretę. Tai, ką aš darau, pasauliniu mastu vadinama prestižiniu verslu. Pagrindiniai jo židiniai yra Londone ir Niujorke.
Ko gero, pats įdomiausias patyrimas buvo pačioje darbo pradžioje. Suskambo telefonas. Kai atsiliepiau, operatorė paklausė, ar sutinku priimti skambutį iš Amerikos. Sutikęs kitame laido gale išgirdau: „Labas, čia Bono iš „U2“, kuo tu vardu?“– Na ir įdomiausia – su kuo iš garsenybių pats esi susidūręs?
– Darbo metu yra toks reikalavimas – jei kas negerai ar neveikia, to sužinoti negali niekas. Tad mūsų, kaip asistentų darbas, laukimo minutėmis „užkalbėti dantį“. Tenka pabendrauti su žmonėmis kuriuos fotografuojame, kartu pasijuokiame, o kartais jie papasakoja ir labai įdomių dalykų. Galėčiau išskirti Paulą McCartney. Su juo kalbėjomės apie Johno Lennono gerbėjus. Jis pasakojo, kad į jį vis kreipiasi psichologai, prašantys susitikti su velionio aistruoliais, kad juos paguostų – šitiek metų praėjo nuo jo mirties, bet fanatikai dėl netekties vis dar nemiega naktimis, serga depresija, vartoja narkotines medžiagas ar alkoholį.
Teko įdomiai pasikalbėti su dainininku Tomu Jonesu, jis labai intelektualus žmogus, matosi, kad viskas, ką jis pasiekė gyvenime, pasiekė sunkiu darbu ir dideliu savo žinių bagažu. Labai smagu buvo dirbti su Jimu Carrey. Jis realybėje toks pats linksmas kaip ir ekrane (šypsosi). Teko bendrauti su Alanu Sugaru, kuris yra vienas turtingiausių Didžiosios Britanijos žmonių. Jaučiasi, kad žmogus turi tvirtą pagrindą po kojomis. Visai įdomus pasirodė britų aktorius Devas Patelis, vaidinęs „Lūšnynų milijonieriuje“, dainininkas Mika, grupė „Scissor Sisters“. Dar esu dirbęs su britų reperiu Chipmunk, „Westlife“, jie, beje, tikri berniukai-saldainiukai, su savim atsivedę net ir gražių palydovių.
Bet, ko gero, pats įdomiausias patyrimas buvo pačioje darbo pradžioje. Sėdėjau biure, prodiuseris buvo išėjęs ir suskambo telefonas. Kai atsiliepiau, operatorė paklausė, ar sutinku priimti skambutį iš Amerikos. Sutikęs kitame laido gale išgirdau: „Labas, čia Bono iš „U2“, kuo tu vardu?“ Po nuostabos akimirkos prisistačiau, paaiškėjo, kad jam prireikė vienos anksčiau darytos nuotraukos. Sako man: „Jei duočiau elektroninį paštą, ar galėtum atsiųsti?“ Įdomiai pasijutau tą akimirką. Taip keista buvo girdėti su tavim kalbantį balsą, kurį dainuojant girdėjai šimtą tūkstančių kartų.
Kartais netgi mums skirtuose informaciniuose lapuose apie kitos dienos fotosesiją garsenybės būna pavadintos slapyvardžiais, pavyzdžiui, Obuolių pyragas.– O darbo metu pasitaiko kuriozų?
– Būna detalių, kurias vėliau reikia nutylėti. Esame matę tikrųjų žvaigždžių išsidirbinėjimus, narkotikus... Viena iš didelio J.Wrighto honoraro priežasčių ta, kad jis užtikrina 100 proc. konfidencialumą. Kartais netgi mums skirtuose informaciniuose lapuose apie kitos dienos fotosesiją garsenybės būna pavadintos slapyvardžiais, pavyzdžiui, Obuolių pyragas. Taip elgiamasi, kad nenutekintumėme informacijos paparacams. Aš pats esu gavęs 5-ių paparacų vizitines korteles, kurias jie įbruko mane pasigavę einantį iš darbo. Žadėjo sumokėti, jei išduosiu, kada kokios garsenybės pas mus atvyks.
Kartą mus jau buvo užpuolę paparacai, po skandalingo regbio žaidėjo Gavino Hensono fotosesijos. Jis buvo prisidirbęs ir kažkas nutekino informaciją. Po fotosesijos išėjus iš studijos užpuolė gal 30 paparacų. Mus apsauga atgal į vidų tiesiogine to žodžio prasme parnešė. Vėliau pas atvažiuojančių taksistų klausė, ko tiksliai atvažiavo pasiimti ir visus mus po vieną suvedė į mašinas.
– Ar yra dalykų tavo darbe, dėl kurių gailiesi?
– Ko gero, nėra nė dienos, kad apie tai nepagalvočiau... Jei būčiau gimęs metais anksčiau ir viską gyvenime susidėliojęs taip, kaip dabar, būčiau susitikęs Michaelą Jacksoną. J.Wrightas – paskutinis jį fotografavęs žmogus. Guodžiuosi tuo, kad mačiau visas „žaliavines“ fotosesijos nuotraukas, kurių niekas be mūsų komandos nėra matęs. Jose – kadrai, kai M.Jacksonas kalba, yra grimuojamas, nusiėmęs akinius... Jis daug mažesnis nei įsivaizduoja jo nemačiusieji, jo ūgis apie metrą šešiasdešimt kažkelis.
Jei būčiau gimęs metais anksčiau ir viską gyvenime susidėliojęs taip, kaip dabar, būčiau susitikęs Michaelą Jacksoną.Prašiau fotografo, kad papasakotų, koks M.Jacksonas buvo žmogus. Sakė, kad tai – vienas kukliausių atlikėjų, kokius tik jis yra fotografavęs. Kol buvo ruošiamasi fotosesijai jis tik sėdėjo kamputyje ir paprašė stiklinės vandens, fotografuodamasis neišsidirbinėjo. Iš „žaliavinių“ nuotraukų matyti, kad jis turėjęs plastinių operacijų, bet nieko tokio kad sustagarėčiau pamatęs, nebuvo. Nuotraukose, kuriose jis be akinių, akivaizdu, kad jis pavargęs, nes fotosesija vyko tuo metu, kai vyko pasiruošimui didžiajam sugrįžimo turui Londono O2 arenoje. Matėsi, kad jis neišsimiegojęs. Įdomu tai, kad atėjęs fotografuotis M.Jacksonas pasisveikino su kiekvienu buvusiu aikštelėje, paspaudė ranką ir kiekvienam prisistatė. Buvo labai draugiškas.
– Kokios garsenybės kreipiasi į tokius fotografus, kaip J.Wrightas? Susidarė įspūdis, kad daugiausia tai gana intelektualios, nevienadienės žvaigždės...
– Na, būna visokių. Tiesiog mano fotografo honorarai yra nežmoniškai dideli. Lietuvoj kai kurie fotografai per dešimt metų neuždirba tiek, kiek mano darbdavys per vieną dieną. Tos išsišokusios žvaigždutės, kurios dėmesį stengiasi atkreipti su kažkuo besibučiuodamos, dažniausiai neturi tiek pinigų. Apskritai galėčiau išskirti dvi garsenybių kategorijas. Pirma – seni vilkai, kurie viską supranta. Jiems viskas atsibodę, jie nori greičiau viską padaryti ir greičiau grįžti namo, pas šeimą.
Kita kategorija – švieži žvaigždūnai, kurie tik pradėjo užuosti žvaigždiško gyvenimo kvapą. Jiems reikia pėdų masažuotojų, jie vidury fotosesijos gali užsirūkyti. Buvo viena tokia labai garsi žvaigždė, deja, jos vardo pasakyti negaliu. Ji susistabdžiusi fotosesija paprašė rūkyti, o prisidegusi cigaretę pradėjo lėtai sėstis sakydama „Kėdė, kėdė, kėdė“. Tuo metu du jos asistentai strimgalviais skubėjo po ja pakišti kėdę, kad ji neatsisėstų ant žemės. Buvome išsižioję, bet tai – aiškiausiais išsišokimo pavyzdys.
J.Wrightas pasakoja apie darbą su M.Jacksonu:
J.Wrightas pasakoja apie darbą su Lady GaGa:
