Šiaip jau niekada geros nuotaikos nestokojanti verslininkė pastaruoju metu jaučiasi ne kaip. Ne tik todėl, kad peršalo, gerklę skauda, šiaip negaluoja. Bet ir todėl, jog vaizdingame gamtos kampelyje esančiame jai išnuomotame tvenkinyje nebegalės žvejoti.
Pasistatė namuką
Kadenciją baigusiam Algirdui Brazauskui savo Kristinai negaila nieko. Štai paaiškėjo, kad vyras užkietėjusiai žuvautojai net tvenkinį netoli Vilniaus yra išnuomojęs.
„Taip, vyras man išnuomojo ir pasakė imk, naudokis“, – pasididžiavimo sutuoktiniu neslėpė verslininkė. Moteris net nesuko galvos, kiek sutuoktinis iš šeimos biudžeto kas kartą atriekia, kad tik patenkintų jos aistrą žvejoti.
„Per metus kainuoja gal kelis tūkstančius“, – garsiai svarstė K.Brazauskienė, ne bet kam leidžianti jos tvenkinyje žvejoti. „Būna, kad pasikviečiu ką nors, bet šiaip tai ne. Ar leisčiau jums? Gal suderintume. Galbūt ir neišvyčiau“, – kvatojo verslininkė, ji prie tvenkinio kaip reikiant įsikūrė. „Nusivežiau ten statybininkų būdelę ir gyvenu kaip rojuje... Laisvalaikis garantuotas, šviežia žuvis“, – džiaugėsi moteris.
Nukabino nosį
Baigsis greitai ponios K.Brazauskienės rojus. Bendrovė „Akvilegija“, nuomojanti tvenkinius, sutarčių su nuomininkais nebepratęs. Tą patvirtino ir įmonės darbuotojai.
Pokalbio pabaigoje apie tai tik iš dienraščio L.T. žurnalistų sužinojusi verslininkė ne juokais nusiminė.
„Gaila... Ką padarysi“, – nosį lyg maža mergaitė, iš kurios atėmė saldainį, nukabino ponia Kristina. Juk taip gerai kibdavo ir galvos niekas nekvaršindavo!
„Lydekos, karpiai, ešeriukai...“ – vardijo žuvautoja. Ką gi, ponia Kristina, teks kitos kūdros paieškoti ir sutuoktinio prašyti, kad kitur išnuomotų. Arba geriau net neišnuomotų, o naują iškastų. Žiūrėk, dar ir verslą prasuks – nori žvejoti mano tvenkinyje, būk malonus, susimokėk!
