Tiesa, krepšininkams magistrą gintis teko kiek neįprastai – internetu. Kaip teigia K.Lavrinovičius, prie to priprasti buvo sunkoka, tačiau vėliau viskas ėjosi puikiai.
„Dar laukiame galutinių rezultatų, gavome pažymą“, – sako vienas iš brolių. Paklaustas, ar bus pasiryžęs mokslus krimsti ir toliau, K.Lavrinovičius neslepia tokių planų neturintis. „Ir taip mes jau atidavėme 8-erius metus baigti bakalaurui ir magistrui, gan ilgai mokėmės“, – juokiasi jis.
O vieniems žinomiausių Lietuvos krepšininkų mokytis tikrai nebuvo lengva. Visada įtemptą grafiką turintiems broliams tekdavo ieškoti išeičių, kada, atsiradus laisvai akimirkai, galima būtų atsiversti knygas.
„Mūsų grafikas buvo toks, kad jeigu gyvendami viešbučiuose turėdavome valandą televizoriui pažiūrėti ar kokį žaidimuką telefone sužaisti, tai paprasčiausiai paskaitydavome. Tai toks įpratimas“, – mano K.Lavrinovičius.
Karkartėmis dėl krepšininkų gyvenimo būdo broliai ir paskaitas praleisdavo, ir skolų gaudavo, tačiau šias kaip mat stengdavosi atsiskaityti.
„Paskaitas lankyti pavyko, stengėmės nepraleidinėti, atsakingai žiūrėjome į studijas, nes mes nėjome mokytis tik dėl popieriuko. Norėjome įgauti žinių, nes mūsų karjera jau prie pabaigos. Gal būsime treneriais, tai mums reikėjo mokytis apie vaikų psichologiją.
Juk jeigu pradėtume treniruoti, tai pradėtume nuo vaikų, suaugusieji yra suaugusieji. Todėl magistrantūrai pasirinkome treniravimo sistemą ir sporto edukologiją, tai mums buvo labai aktualu. Tikiuosi, gyvenime šitų žinių prireiks“, – kalba K.Lavrinovičius.
Brolis pastebi ir tai, jog esant brandesnio amžiaus motyvacija mokytis pasidarė žymiai didesnė. „Mums su broliu 40-ies įdomiau mokytis nei 20-ies, jaunystėje. Gal jau buvome subrendę mokslams, paskaitėme gana įdomių straipsnių, daug sužinojome“, – juokiasi jis.
K.Lavrinovičius čia pat nepraleidžia progos padėkoti visiems, kurie jį su broliu palaikė besimokant. Apie jaunimo adaptaciją krepšinio aikštelėje darbą parašęs brolis neslepia, kad tai – ir aukštąjį išsilavinimą turinčios žmonos, ir aplinkiniai, ir tarpusavio pagalba.
„Ačiū žmonoms ir tiems, kurie buvo mūsų kelyje ir nevengė padėti. Su sportu suderinti viską buvo sudėtinga, tai ir dėstytojai kartais suprasdavo. Bet mes visada atvažiuodavome, rasdavome laiko ir viską atsiskaitydavome“, – pokalbį užbaigia pašnekovas.
