O viskas prasidėjo tada, kai ji tapo Vilniaus universiteto istorijos studijų studente. Studijuodama susidūrė ne tik su istoriniais šaltiniais, bet ir lietuviškais etnografiniais karpiniais iš popieriaus – jie Juventą atvedė ir į savanorystę.
„Viskas susijungė į gražią, didelę popierinę pasaką, kuri gali padėti tiems, kam sunku ir liūdna“, – sako ji.
Prie šios pasakos prisidėjo ir vėliau moters parašytos vaikiškos knygos. Iš pradžių „Triušiukų abėcėlė“, o vėliau „Triušiukai ir žiema“. Jos tapo vartais į bendravimą su užsienio lietuvių bendruomenėmis – primiršę lietuvių kalbą, vaikai ją galėjo prisiminti per „Zoom“ platformą.
„Vaikams, gyvenantiems užsienyje, mokytis lietuvių kalbos yra labai sudėtinga. Jie ir taip turi daug įdomių ir patrauklių veiklų. O čia jiems tik kažkokia kalba, kuria su seneliais šnekasi per „Skype“.
Todėl reikia padaryti taip, kad tai vežtų. Knygos tai ir padarė – padėjo juos užvežti“, – džiaugiasi J.Mudėnienė, kuri daugelį metų savo pasakas ir programas gyvai rodė užsienio lietuvių bendruomenėms, o dabar viską perkėlė į virtualią erdvę.
Per „Zoom“ platformą – virtualus vaikams skirtos knygos skaitymas
Į šią avantiūrą Juventą pakvietė Briuselio lietuvių bendruomenės pirmininkė Asta Kulikauskaitė, kuri jai paskambino ir pasiteiravo dėl galimybės nuotoliniu būdu užsienyje gyvenantiems lietuvių vaikams parodyti kalėdinę pasaką.
Autorei sutikus, prie virtualaus pasakojimo prisijungė kelios šalys – Belgija, Prancūzija, Liuksemburgas ir Australija. Tiesa, tai jai buvo didelis ir malonus netikėtumas – pasirodo, ji manė, kad pasakos tik vienos valstybės vaikams.
„Planavome, kad programa truks 45 minutes, bet man atrodo, jog bendravome apie valandą. Nėra taip paprasta išlaikyti visų dėmesį, tačiau, kai nuotaika puiki, o istorija įdomi, viskas vyksta savaime. Būnu laiminga, kai mane girdi vaikai, o aš juos. Tai stebuklinga Kalėdinė energija“, – sako Juventa.
Ir nors knygos personažai atgimė virtualiai, tačiau J.Mudėnienei norėjosi, kad viskas būtų įamžinta filmuotoje medžiagoje.
„Šiek tiek gaila, kad tos mažos istorijos, kurios vyko triušiukų miestelyje ir kurias matė vaikai, nebuvo nufilmuotos. Mes tiesiog pamiršome paprašyti, kad kas nors tai padarytų. O kai prasideda pasaka, veiksmas ir bendravimas, jau per vėlu apie tai galvoti.
Žinoma, aš būčiau norėjusi pamatyti, kaip tai atrodo iš šono, bet dabar galiu tik pasikliauti vaikų šypsenomis ir atsiųstais gražiais padėkos žodžiais“, – apie virtualų skaitymą kalba moteris.
Ši patirtis jai buvo pirma, o kalbėjimas prieš kamerą šiek tiek priminė ir televiziją.
„Jei būčiau sau pasakiusi „Palauk, Juventa, gi prieš 15 metų tu šnekėjai tiesiogiai į kamerą“, neklausčiau dabar savęs – kaip tai darau? Bet tikrai, garbės žodis, aš pamiršau. Juk tai buvo taip seniai. Ir tai, ką aš darau dabar, man yra nauja“, – prisipažįsta ji.
-
Interviu su iš viešumos dingusia Gabriele Bartkute Majid: kas ją paskatino po 9 metų grįžti į Lietuvą?
-
Į televizijos ekranus grįžtanti Neringa Čereškevičienė: apie naują projektą, hobį ir išvaizdos pokyčius
-
Retai interviu dalijanti A.Petravičienė – atvirai: apie „falšyvus“ žmones, praradimus ir tvirtą šeimos sieną
Visgi Juventa labiausiai džiaugiasi, kad tuo gali dalytis ne tik su artimaisiais, bet ir su visais žmonėmis. Ji tiki, kad kiekvieno žmogaus viduje slypi gerumas, kuris labiausiai padeda sunkiomis akimirkomis.
„Savo kurtomis pasakomis, istorijomis, karpiniais apsigaubiau tarsi stebuklinga skara save, savo šeimą, vaikus. Tai kas begali būti gražiau? Jeigu pačiam gera, o viduje tikra, tas tikrumas atsispindi ir kitiems. Žmonės tikrai jaučia gerumą, vidinę šviesą, jie įsitraukia ir prisijungia prie kuriamo stebuklo.
Jau žinau, kad žmonės yra atviri gerumui ir stebuklui, netgi jeigu jaučiasi pavargę, suirzę, gal net nelaimingi, juk kiekvieno iš mūsų širdyje gyvena vaikystė – tas gerumo ir atvirumo laikas. Ir tuomet, kai mums tampa labai sunku, reikia leisti sau atidaryti tas širdies dureles ir išleisti pačius gražiausius prisiminimus, kad nepamirštume, jog gyvenimas yra nepaprastai gražus“, – šypteli Juventa.
