Nuo vaikystės cerebriniu paralyžiumi serganti, bet savo stiprios valios pastangomis iš vežimėlio pakilusi Ajana kartu su pirmuoju Lietuvoje šunimi asistentu – vokiečių avigane Mulan – sieks per 12 val. nueiti pėsčiomis 15 kilometrų – taip ji sieks net penkiais kilometrais pagerinti pasaulio rekordą.
Savo „Svajonių žygį“ („Hike for dreams“) Verkių regioniniame parke Ajana, pasiramsčiuodama ramentais, jos Mulan ir lydinti komanda pradės spalio 1-ąją, 2 valandą nakties.
Tačiau A.Lolat portalui Žmonės.lt sako, kad svarbiausia jai – ne rezultatas, o skleidžiama žinutė. Būtent dėl to tai bus didžiulis renginys.
Ajana pasakoja, kad norint pagerinti rekordą, tiesiog išeiti pasivaikščioti nepakaks – viską reikės filmuoti, matuoti. Net keliems žingsniams padėjus ramentus į šoną ar įsikibus į mylimą augintinę ir vedlę Mulan, Ajana būtų diskvalifikuota.
„Aišku, reikėjo pasiruošti ir fiziškai, bet kartu organizuoti ir renginį. Pasirūpinti, kad žmonės turėtų ką valgyti, kur eiti į tualetą, kad turėtų ką gerti ir ką veikti. Darbo daug, tikimės geriausio.
Mes žygiuojame ne tiek dėl Guinnesso rekordo, kiek dėl šunų asistentų. Norime parodyti, kaip šie vedliai padeda žmonėms, kiek mes per metus nuveikėme su jais, ką dar galime padaryti. Norime pakviesti kuo daugiau žmonių, kad visi smagiai praleistų laiką ir tuo pačiu, kuo daugiau sužinotų ir ta žinutė sklistų.“
Lietuvoje šiuo metu treniruojami penki šunys asistentai.
Mulan fondas
O kaip prieš didžiąją dieną jaučiasi pati straipsnio herojė?
„Nėra kada jaudintis. Vakare jau nieko nebesinori, nuoširdžiai sakau. Skambučių kartais būna ir iki šimto per dieną. Skambiname prašydami padėti, paremti, pabūti savanoriais ir panašiai. Reikia turėti minty, kad mes neturime nė cento, kurį galėtume išleisti tokiems reikalams. Visko reikia rašyti paramos tikslais.
Tai nėra lengva, tiek psichologiškai, tiek laiko prasme. Vakarais nieko nebenori, o ryte vėl prisimeni, dėl ko tai darai, ir džiaugiesi. Tai džiaugsmingas nuovargis, kuris atsiperka“, – Žmonės.lt pasakoja Ajana.
Jau kurį laiką Ajana su savo komanda vysto labdaringą projektą „Mulan fondas“, kuris renka lėšas ir padeda šeimoms įsigyti bei treniruoti šunis asistentus. Tiesa, pasak jos, rasti rėmėjų nėra lengva – nors žmonės ir geranoriški, pastarųjų kelių metų įvykiai pasaulyje sumaišė visas kortas.
„Turime prisiminti, kad krizinių situacijų paskutiniu metu buvo itin daug. Yra žmonių, kurie norėtų prisidėti, bet nebegali, nes paėmė kitus projektus – nebūtina remti mūsų projektą, svarbiausia, kad žmonės ir organizacijos būtų solidarūs su kitais.
Kai kurie nori padėti, bet negali, sako, kad gali paremti metų gale. Mes net nežinome, ar iki metų galo projektas išliks gyvas, dar net nežinome, ar rekordą sėkmingai pasieksime. Kiti prašo paskambinti po mėnesio, kai grįš iš atostogų – tada mums irgi bus vėlu. Po mažą dalelę ir sudėliojame per laiką.“
2021-ųjų metų liepos mėnesį A.Lolat pasiekė tai, ko Lietuvoje dar nedarė nė vienas neįgalusis – su ramentais ir šuns asistento pagalba perėjo daugiau nei 12 km ilgumo trasą ir pasiekė šalies rekordą.
Pasak Ajanos, jos siektas Lietuvos rekordas taip pat turėjo misiją skleisti žinią apie šunis asistentus, tačiau pagal Lietuvos rekordų taisykles, jos komandai nebuvo leidžiama apie tai kalbėti – tik apie paties rekordo siekimą.
„Rekordas rekordui nelygu. Dažniausiai siekdamas rekordo tu rungtyniauji su kažkuo, kas greitesnis ar stipresnis. Bet šioje srityje yra kitaip. Dabartinis Guinnesso rekordas yra 10 kilometrų per 12 valandų. Jį pasiekęs žmogus per savo žygį nešė deglą už žmonių teises, o aš tiesiog noriu prisijungti prie jo „klubo“. Tikrai nebūsiu nei greitesnė, nei geresnė už tą žmogų. Tiesiog abu turėsim po rekordą“, – Žmonės.lt pasakoja Ajana Lolat. Dabartinio pasaulio rekordo savininkas – buvęs bėgikas Bradas Luitenas, istorinį pasiekimą užfiksavęs 2015-aisiais.
Girdėjo įvairių replikų
Aktyviai merginai gyvenime yra tekę girdėti visokiausių replikų – nuo gimimo neįgali Ajana sako, kad pasiekusi Lietuvos rekordą net išgirdo, kad iš jos reikėtų atimti neįgalumą, nes esą neįgalus žmogus nedaro tokių dalykų.
„Mes šiuo rekordu siekėme parodyti, koks neteisingas yra šitas stereotipas. Nereikia klijuoti etikečių ant kaktos, kiekvienas turi skirtingus pomėgius, skirtingas galimybes ir tai reikia gerbti. Taip nutiko, kad vaikštau su ramentais, bet esu sportininkė.
Aš labai tikiuosi, kad mano pavyzdys padrąsins žmones, kurie turi negalią, eiti ir daryti tai, ką jie nori daryti. Labai dažnai prisimenu Terry Foxą, kuris Kanadoje su kojos protezu ir sirgdamas piktybiniu kaulų vėžius nubėgo 5000 kilometrų (šiuo labdaringu bėgimu 1980 m. Terry Foxas siekė surinkti lėšų onkologinių ligų tyrimams – red. past.).
Jei būčiau žinojusi jo istoriją, kai buvau pati vaikas, mano vaikystė būtų buvusi visai kitokia. Mano vaikystėje nebuvo šalia tokių žmonių, nežinojau tokių istorijų. Neįsivaizdavau, ar galima turėti tikslų, nežinojau, ar su negalia galima turėti svajonių. Nežinojau, ar galima turėti šeimą. Tikiuosi, kad mūsų istorija įkvėps kitus“, – Žmonės.lt tvirtina pašnekovė.
Pasak Ajanos, Lietuva skiriasi nuo didžiosios dalies Europos: „Šunys asistentai Vakarų Europoje egzistuoja jau 50-70 metų ir ten visi juos priima kaip teigiamą ir gerą dalyką, o čia aš turiu įrodinėti, kad jie yra reikalingi.“
Pašnekovė pasakoja, jog daug žmonių yra įsitikinę, kad žmonės su negalia negalės pasirūpinti specialiai rengiamais šunimis asistentais ir išlaikyti jų finansiškai: „Žmonės man skambina ir sako, kad mes šunų asistentų negalime laikyti. O kodėl ne? Kodėl visa Europa gali, o mes negalime? Iš tiesų atsiliekame ir mums reikia labai daug išmokti, bet aš žinau, kad Lietuva turi labai daug potencialo.“
Su šuns pagalba – be ramentų
Ajana sako, jog Mulan – nepaprastai darbštus šuo. Kitaip ir negalėtų būti, nes keturkojė – vokiečių aviganė, kuriai nuolat reikia judėti. Ajana šypsosi – įsigijus specialią prie šuns tvirtinamą rankeną ir palikus vieną ramentą nuošalyje, atgijo ir pati Mulan.
„Šią rankeną pirkau JAV už tūkstantį dolerių. Galiu eidama įsikibti į tą rankeną, o Mulan gali mane vesti. Kai kas sako, kad tai šunų išnaudojimas, bet kai mes įsigijome tą rankeną, Mulan atgijo kaip šuo.
Jai labai sudėtinga psichologiškai, kai negali prisiglausti prie mano kojos, nes kai vaikščiojau su abiem ramentais, jie Mulan trukdė. Dabar, kai ji eina su rankena, gali prisiglausti ir jai smagu. Man taip pat smagu, nereikia vieno ramento.
Kas ten žino, gal kada atsisakysiu ir antrojo ramento, nes su Mulan vaikštant stiprėja ir kojos, ir pilvo presas. Ji – ne ramentas, juda, todėl turiu treniruoti pusiausvyrą.“
Mulan dabar yra dveji metai. „Mes rankeną gavome prieš kelis mėnesius ir apie pusmetį mokysimės. Aplink namą jau galime apeiti, bet mieste su visais laiptais ir duobėmis dar yra šiek tiek baisu, reikia treniruotis. Dar teks sulaukti sniego, pažiūrėti, kaip sekasi. Jau tą programą beveik įvykdėme, ji yra nuo pusės metų iki metų“, – apie darbą su šunimi asistentu Žmonės.lt pasakoja A.Lolat.
Sunkiau rasti šeimininką, nei šunį
Visi penki Lietuvoje šiuo metu treniruojami šunys asistentai yra „surišti“ vienas su kitu, o apie jų treniruotes yra informuota speciali europinė komisija.
„Jie patikrins, ar viską teisingai padarėme, ir jeigu viskas gerai su visais penkiais šunimis – tik tada jie atitiks visus europinius standartus.
Dabar treniruojami visi penki šunys, penktasis ieško savininko. Kai jis ras šeimininką, pagal reikalavimus jie turės kartu praleisti metus ir tada mes galėsime kviesti komisiją. Tikiuosi, kad rugsėjį-spalį jau tas šuo turės šeimininką.
Turime kurčiųjų šeimyną, trylikametį berniuką su cerebriniu paralyžiumi, turime šeimą, kurioje yra autizmo sindromą turinčių žmonių, ir esu aš – mums visiems padeda šunys asistentai“, – Žmonės.lt pasakoja pašnekovė.
Nors gali pasirodyti, jog sunkiausia procese – rasti tinkamą ir paklusnų šunį, pasirodo, žymiai sunkiau – rasti žmogų, kurio globoje keturkojis jausis gerai.
„Pagal Europos praktiką, dažniausiai būna interviu su žmogumi. Klausiame, kodėl jis nori šuns, kaip jis įsivaizduoja auginimą, kokiose sąlygose šuo gyvens, kaip mano, kiek kainuoja jį išlaikyti. Reikia patikrinti, ar žmogus rimtai pasiruošęs auginti šunį. Kartais prašo retriverio, kuris ir žmogui padėtų, ir tuo pačiu pasaugotų namus. Tada tenka aiškinti, jog retriveriai nesaugo namų – jie nėra sarginiai šunys, jie visus sukvies į namus. Tad būna visokių nesusipratimų“, – pasakoja A.Lolat.
Ji prisimena vieną konkretų pavyzdį, kai iš šeimos šuo buvo atimtas.
„Mes turėjome penktąją šeimą, puikiai sekėsi, kol nepriėjome prie klausimo apie sterilizaciją ir kastraciją. Pagal europinį standartą, dėl saugumo šuo privalo būti sterilizuotas ar kastruotas. Galų gale, tai yra rizika šuns sveikatai. Šis reikalavimas kirtosi su minėtos šeimos moraliniais principais, todėl šuns jie galiausiai negavo.
Šunis atrinkti gerokai lengviau, nes pasistengus iš bet kurio gali padaryti gerą vedlį. O žmogaus nepakeisi. Pats šuo kainuoja 15-20 tūkst., įskaitant ir darbą su juo, kuris vyksta trejus metus.“
Šiandien Lietuvoje vis dar nėra jokių įstatymų ar teisės aktų, reglamentuojančių šunų vedlių auginimą ar ruošimą. Ajana su komanda jau metus stengiasi tai pakeisti – pernai inicijavo darbo grupę Seime ir tikisi jau rudenį sulaukti svarbaus balsavimo.
Pasak A.Lolat, nors šalyje ir ne visur galima patekti su tokiu šunimi, yra ir gerų pavyzdžių.
„Mes iš pradžių išgyvenome, bet dabar laikomės pozicijos, kad ten, kur mūsų nenori, mes ir kojos nekeliame. Dabar tikrai nemažai institucijų priima šunis asistentus, kai kur net nuolaidas taiko. Geras pavyzdys – „Lietuvos geležinkeliai“, jei važiuoji su šunimi asistentu, gali gauti nemokamą bilietą. Aš tikiuosi, kad žmonės susivienys ir šioje srityje pralenks valdžią“, – pasakoja Ajana.
Kita problema, kaip juokauja pati pašnekovė, – šunų glostymas. Šuns asistento negalima kalbinti, glostyti ar kitaip blaškyti, tačiau pasak jos, tą padaryti pamačius mielą snukutį – itin sunku: „Šunį visada norisi paglostyti. Bet pasigilinusi galiu patarti – nereikėtų artintis prie svetimo šuns be savininko leidimo.“
Šuo padeda ir emociškai
Pasak Ajanos, šuo ne tik iškviečia pagalbą ar išjungia šviesą. Lietuvoje turėti negalią – didžiulis iššūkis. Tokiam žmogui sunku rasti darbą, įsidarbinti, susirasti bendraminčių, sunku rasti laisvalaikio veiklą.
„Gyvenimas yra labai sudėtingas, jei nori gyventi laisvai būdamas neįgalus žmogus. Pamenu, nuėjau į grožio saloną pasitvarkyti nagų. Manikiūrininkės akys buvo didžiulės, jai pamačius, kad mano nagai tvarkingi. Nejau mes turime būti netvarkingi ir susivėlę?
Kai tokių reakcijų patiri kartą ar du – juokinga, tačiau trečią dieną jau nebesinori eiti iš namų. O šuo namuose suteikia psichologinį atsipalaidavimą, ramybę. Jis yra tavo geriausias draugas, jis neturi išankstinės nuostatos. Jiems vienodai ramentai, vežimėliai“, – šiltai apie Mulan ir kitus šunis asistentus Žmonės.lt atsiliepia A.Lolat.
„Esu kartą susižeidusi koją ir kraujas bėgo. Mulan tiek išsigando, kad atėjo, nulaižė kraują ir sėdėjo šalia, neleido man pusantros valandos niekur judėti, kad tik viskas būtų gerai“, – šypsosi pašnekovė.
Kas Ajanos gyvenime laukia toliau? Pasak jos, tempas nelėtėja – laukia dar daug darbų, o ir hobių norisi turėti kuo daugiau. Pastarųjų nevaržo negalia.
„Šiuo metu mokausi šokti. Paprašiau kelių draugų, kad jie mane pamokytų kelių judesiukų. Ramentai atsistoja į kampą ir mokausi šitų dalykų. Man labai smagu, o ir treniruotė gera – pusiausvyra dirba.
Taip pat esu doktorantūros antrame kurse, reiks padirbėti, kad parašyčiau gerą disertaciją. Ir norėčiau pailsėti, neturėjau atostogų jau ilgai“, – savo planais dalijasi Ajanos Lolat.
