Dvi dukras – dvejų Deimilę ir pusės metų Aurėją – auginanti Laura neslepia, jog Cezaris jai dar gimdymo namuose skambėjo kaip tam tikras nuosprendis. Tuomet, taip labai norėjusi gimdyti pati, su ašaromis akyse ji svarstė – kodėl? Kodėl abiejų dukrų ji negalėjo pagimdyti pati? Kodėl ji, būdama jauna, energinga to negali?
Abu kartus Laura sako tuomet pasijutusi nevykėle, tačiau dukroms ūgtelėjus į šią situaciją ji nusprendė pažvelgti kitomis akimis. O kartu padrąsinti kitas mamas.
„Šemetos knygą kone mokėjau mintinai, bet nei su šypsena, nei pati nepagimdžiau. „Ai, ne pati...“ Guodžiantį dūsavimą išgirsdavau iš tų, kam norėdavosi atverti širdį. „Aha, ne pati. Nepavyko.“
Antrąkart artimieji drąsino, sakė, kad aš jauna, energinga ir turiu pagimdyti pati. Pati sau irgi bandžiau tai įteikti. Bet tas nebyliai spaudžiantis artimųjų palaikymas labai baugino... O kas jei ir šįkart nepavyks?
Ir nepavyko. „Negimdanti moteris“, – drėbtelėjo beširdiškai seselė, laukdama mano parašo ant operacijos sutikimo lapo. Nuo ašarų pliūpsnio spėjau ir paspringti, o sąrėmiai vis nesiliovė draskę... Kodėl? Tik zvimbiančiai aidėjo mano galvoje.
A vat todėl. Šito egzamino man buvo nelemta išlaikyti ir aš pasijaučiau dukart nevykėlė. Juk skaičiau, kokie tie „cezarinukai“ būna mažiau imlūs, veiksnūs, dažniau pakliūva į rizikos grupes, mažiau pasiekia gyvenime ir išvis neturi tokio ryšio su mama kaip slinkę gimdymo takais.
Šiandien kažkoks didis noras padrąsinti visas likimo drauges. Vaikai tikrai mus mylės ne todėl, kad gimė natūraliai ar kad juo žindėme iki metų ar daugiau (aš už žindymą, bet tai tikrai ne vienintelis prieraišumo rodiklis).
Mylės už tai, kad jiems esame Mamos. Vienintelės ir nepakartojamos. Mes turime suprasti, kad mūsų kiekvienos motinystės kelionė yra skirtinga ir mūsų sėkmė joje matuojame tikrai ne negimdymais be nuskausminamųjų, ilgalaikiu žindymu ar prieraišios tėvystės propagavimu.
Turime palaikyti ir suprasti viena kitą, jokiu būdu nesmerkti, nes juk dažniausiai tai daro pačios mamos kitų atžvilgiu“, – feisbuke pasidalinusi nuotrauka, kurioje matyti ir jos pačios randas po operacijos, rašė L.Mazalienė.
Drauge su fotografe Akvilė Razauskiene ir „Razauskai Photography“ ji šiandien turi idėją, kuria nori paskatinti ir kitas mamas būti drąsias ir patikėti, kad jų pilvus „puošia pats gražiausiais įrašas kūne“. „Padrąsinkime viena kitą. Ieškome mamų, kurioms buvo atliktas Cezaris. Norime, kad moterys nebijotų to, skatiname drąsiai parodyti randą prieš fotoobjektyvą, nesigėdyti ir mylėti savo kūną. Dabar daug mitų supa šią operaciją“, – 15min kalbėjo L.Mazalienė.
