Šokių partnerė Eglė Straleckaitė – griežta mokytoja?
Eglutė – maksimalistė, o man šis žodis nelabai tinka, nes dažnai leidžiuosi į kompromisus. Per ilgą laiką išmokau vieną taisyklę: kompromisai tam ir egzistuoja, kad padėtų siekti maksimalaus rezultato. Niekada nesu avėjęs batų su pakulne, ir keturių centimetrų kulnas Lotynų Amerikos šokiuose man yra daug. Iš pradžių buvo baisu, o kai mano draugė Rima pamatė kelnes, kurių juosmuo – kone iki pažastų, klynas įveržtas (nepamirškite, kad dvidešimt metų vaikštau nukarusiu klynu!), pradėjome juoktis. Prieš mane veidrodyje stovėjo visiškai kitas aš. O galiausiai visa tai man net pradėjo patikti: jei jau galiu šitai, vadinasi, viskas su manimi gerai (juokiasi).
Buvai kažkada vienos populiariausių šokių grupės „F.U.“ įkūrėjas ir lyderis. Vėliau ji tiesiog išnyko?
Kai prieš maždaug septyniolika metų susikūrėme, pataikėme ant šou verslo pakilimo bangos. Kai visas pasaulis išgyveno krizę, mes irgi kuriam laikui pradingome, bandėme prasimušti Vokietijoje, bet užsikabinti taip ir nepavyko. Vokietijoje pradėjau aktyviai dirbti šokių mokytoju ir atradau kitą save. Kai grįžau, ilgai nesvarsčiau: nusipirkau patalpas ir pradėjau mokyti šokti. Sėkmingai tai darau jau aštuonerius metus.
Kaip į dalyvavimą šokių projekte žiūri tavo mylimoji Rima?
Man pasisekė: Rima – taip pat šokėja. Tiesa – baleto, dirba Kauno muzikiniame teatre, tad puikiai supranta šokio subtilybes. Jai nereikia aiškinti, kad net jei šoki meilės šokį, tai visiškai nereiškia, jog miegi su partnere ar jauti jai ką nors daugiau. Rima puikiai žino, kad mūsų su Egle draugystė neperžengs jokių ribų, joje niekada nebus vietos intymumui, kurį išgyvena vienas kitą mylinčių poros. Kad nekiltų jokių klausimų, Rimą su Egle supažindinau mums dar nepradėjus šokti, jos puikiai sutaria, bendrauja.
Džiaugiuosi, kad puikiai sutariu su dukromis, nepaisant to, kaip susiklostė mano santykiai su jų mamomis.
Kaip susikirto hiphopo šokėjo ir baleto artistės keliai?
Susipažinome klube „Zepelinus“, kur ji šoko go-go. Pamenu, labai stebėjausi: balerina, o šoka go-go. Rima buvo pirmoji klasikos šokėja, su kuria pabandėme kurti kažką kito, savito, įdomaus. Paskui ji pasigimdė vaikelį, mūsų keliai išsiskyrė ir susitikome tik po dvejų metų projekte „Tu gali šokti“. Tada jausmai ir sukibirkščiavo. Tuo metu jau negyvenau su antrąja žmona Inga. Turbūt nesu iš tų, kurie gali likti vienatvėje... Panašiai buvo ir su Inga – ji mano gyvenime atsirado netrukus po to, kai iširo pirmoji santuoka.
Džiaugiuosi, kad puikiai sutariu su dukromis, nepaisant to, kaip susiklostė mano santykiai su jų mamomis: vyresnėlei Brigitai – jau dvidešimt, gyvena Amerikoje, bet pastarąsias dvi vasaras praleido pas mane, žadėjo atvažiuoti ir kitąmet. Jaunėlei Milai – dvylika, ji šoka mano komandoje. Atrodo, gavo šiek tiek ir tėčio genų – lyderiauja ne tik šokiuose, bet ir moksluose.
Esi griežtas tėtis ir mokytojas?
Daug kas sako, kad man trūksta griežtumo. Šokyje, ypač dirbant su vaikais ar šiek tiek vyresniais mokiniais, man nėra svarbus absoliutus tikslumas, idealus sinchroniškumas, kur kas svarbesnė – jų emocinė būsena. Niekada nesu pakėlęs balso. Visada pagalvoju apie kitus, jei gyvenime kas nors nepasisekė, ne jie dėl to kalti.
Toks požiūris, matyt, padeda bendraujant ir su dukromis? Skyrybos jūsų santykių nepakeitė?
Žinoma, skyrybos turėjo šiek tiek įtakos mūsų bendravimui. Vien dėl to, kad nebegalėjome matytis, kada norėjome. Tačiau skirdamasis su antrąja žmona stengiausi eiti į kompromisus, nesidraskyti, juk nuo to Milai būtų buvę tik blogiau. Pasistengėme, kad tėvų skyrybų ji neprisimintų kaip didžiausios tragedijos. Dabar mudu puikiai sutariame ir man tai – didžiausia dovana.
Neseniai studijoje surengiau Milai gimtadienį. Surinkau mėgstamiausias jos dainas, pasirūpinome karaoke, pripirkau dažų, teptukų, kombinezonų ir leidau jai su draugais išpaišyti studijos sienas. Argi gali būti kas smagiau?!
Nebent turėti tokį linksmą, jaunatvišką, savą ir visai „netėvišką“ tėtį...
Daug kas sunkiai patiki, jog man – keturiasdešimt dveji. Bet juk visą gyvenimą dirbu su jaunais žmonėmis, iš vaikų energijos ir entuziazmo pasisemiu savaitei. Net rengiuosi ne taip, kaip įprastai rengiasi mano amžiaus žmonės, tad ko norėti – nesu statistinis vyras. Rima vis šypteli: „Elgiesi kaip vaikas – kada gi tu surimtėsi?“ Bet aš kitaip nemoku... Na, einu gatve ir, jei kas šauna galvon, imu šokti – man nesvarbu, kas ką pagalvos. Ypač įkvepia prekybos centrai: atsistoju, pavyzdžiui, priešais lentyną su majonezu ir nejučia pradedu judėti. Galiu tik įsivaizduoti, kaip iš šalies tai atrodo, betgi nepradėsiu vaikyti mūzos, jei ji atskrido. Juk nedarau nieko ekstremalaus, nelakstau gatvėmis plikas – tiesiog šoku visur ir visada (juokiasi).
Rima už tave jaunesnė šešiolika metų, bet kai tu toks pašėlęs, amžiaus skirtumo turbūt nejaučiate?
Su Rima ir jos dukrele Goda, kuriai – šešeri, šeimoje gyvename jau trejus metus. Rima yra racionalusis pradas, o aš – balamutas. Kartais dėl to pasiginčijame, kartais ir manyje sukyla ambicijos: juk esu vyras, aš – šeimos galva (juokiasi). Iš tikrųjų nesiskirstome vaidmenimis, pareigomis. Esame moderni šeima, kuri gyvena pagal šių dienų įsitikinimus, bet neužmiršta ir senų tradicijų, vertybių. Mūsų santykiai yra vertybė, kiekvieno iš mūsų darbas, veikla, talentas taip pat – vertybė...
O mintys apie pensiją jau kelia nerimą?
Su Egle tapome fondo „Saulės smiltys“ ambasadoriais – man tai didelė patirtis. Tik kai pradėjome lankyti tuberkulioze sergančius vaikus, pabandžiau įsivaizduoti, kas būtų, jei pusmečiui ar dar ilgiau kas nors išjungtų mane iš gyvenimo. Nežinau, ką daryčiau... Kaip grįžti, kai esi užmirštas, netekęs to, ką turėjai? Nebešokti? Ar gali taip būti?! Pensija? Jos niekada nebus...
 |
| Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr./Kęstutis Baranauskas ir Eglė Straleckaitė |
