Iš dvylikos metuose esančių mėnesių vieną šis vyrukas praleidžia Čikagoje, kur organizuoja šventę „Vakarienė baltai“, daugiau nei tris Kenijoje – kur dirba IT ir turizmo srityje, šiuo metu jis keliauja po Šiaurės Europos ir Baltijos šalis kartu su garsiu YOA Amerikos jaunimo orkestru, surengusiu koncertą Pažaislio muzikos festivalyje.
Esate garsaus YOA Amerikos jaunimo orkestro turų vadovas. Kaip sumanėte šią vasarą aplankyti Lietuvą?
Kiekvieną vasarą organizuojame pasaulinį turą. Pernai keliavome po rytinę Kanadą, šiemet turėsime apie penkiolika koncertų šiaurės Europos ir Baltijos šalyse. Užvakar surengėme pasirodymą Liepojoje, „Didžiojo gintaro“ koncertų salėje, o vakar koncertavome Kauno filharmonijoje. Darbas su orkestru yra nepakartojamas.
Koks yra YOA Amerikos jaunimo orkestro išskirtinumas?
Kasmet gauname apie tris tūkstančius jaunų muzikantų paraiškų stoti į orkestrą, vietų galime pasiūlyti tik aštuoniasdešimt. Į orkestrą susirenka talentingi jauni muzikantai tarp jų jau būna spėjusių gabumus įrodyti garsiausiose pasaulyje koncertų salėse tokiose kaip Linkolno centras ar Carnegie koncertų salė. Tačiau kai kurie jaunuoliai dar tik pradeda karjerą ir dažnai nėra pakeliavę toliau už savo šalies ribų. Suteikiame galimybę jauniems ir talentingiems muzikantams pažinti pasaulį, groti užsienio auditorijoms.
Kaip prisijungėte prie „Vakarienės baltai“?
Dalyvauti šventėje pirmą kartą buvau pakviestas prieš penkiolika metų draugo, kuriam „Vakarienė baltai“ yra ypatinga vasaros proga. Tai buvo nepakartojamas vakaras. Žmonės, linksmybės ir naujos pažintys. Paryžiaus „Vakarienė baltai“ patvirtina posakį „Paris is a party“ (liet. Paryžius – vakarėlių miestas).
Po šventės, neabejojau, jei turėsiu progą, būtinai dalyvausiu ir kitąmet. Vėliau prisidėjau prie Paryžiaus „Vakarienės baltai“ savanorių. Ėmiau lydėti į šventę dalyvių grupes. Pirmaisiais savanorystės metais įvyko nuostabi istorija. Viena iš mano lydimos grupės merginų šventės metu susipažino su vaikinu, vakarieniavusiu šalia jos. „Vakarienė baltai“ buvo jų pažinties pradžia, o po trejų metų ši pora susituokė.
Ilgainiui tapote pagrindiniu Čikagos „Vakarienės baltai“ organizatoriumi. Kaip ėmėtės iniciatyvos?
Prieš šešerius metus apsistojau Čikagoje ir užsispyriau šiame mieste surengti „Vakarienę baltai“. Deja, stigo laiko, be to, įvykiai susiklostė taip, kad turėjau sugrįžti namo į Paryžių, bet noras niekada nebuvo dingęs. Kai išgirdau, kad ketinimų organizuoti „Vakarienę baltai“ Čikagoje būta, bet šventė atšaukta, nusprendžiau, kad metas įgyvendinti tai, apie ką jau ilgokai svajojau. Susisiekiau su tarptautiniais „Vakarienės baltai“ organizatoriais, prasitariau, kad Paryžiuje į šią šventę einu jau daugiau nei dešimtmetį ir norėčiau, kad balto vakaro grožis pasklistų Čikagoje. Tais metais suorganizuoti šventei turėjome tik šešias savaites, piknikas nebuvo didelis. O šiemet manome šventėje sulauksiantys apie 3000 dalyvių. Kai pasibaigs turas su YOA orkestru, sugrįšiu į Paryžių, gerai išsimiegosiu ir išvyksiu į Čikagą. Rugpjūčio 12-ąją ten švęsime „Vakarienę baltai“. Tiesa, ketinu dalyvauti ir „Vakarienėje baltai“ Vilniuje, liepos 29-ąją.
Jūsų nuomone, kas tampa didžiausiu dalyvių stimulu atvykti į „Vakarienę baltai“?
Prieš penkerius metus „Vakarienė baltai“ Paryžiuje vyko aikštėje priešais Dievo Motinos katedrą. Vienas bičiulis prasitarė, kad dar niekada nebuvo katedros regėjęs taip, kaip išvydo vakarienės vakarą. Jis lankėsi joje daugybę kartų, bet niekada nesėdėjo prieš ją besidžiaugdamas vakarėjančiu Paryžiumi. Manyčiau, kad pagrindinė priežastis, kodėl žmonės dalyvauja, yra renginio grožis. Kiekvienas tą vakarą jį gali pažinti savaip.
Kaip atrodo įprasta jūsų rutina?
Ryte prabundu tikėdamas, kad šiandien galiu nuveikti ką nors, dėl to pasaulis bus bent šiek tiek geresnis. Gyvenu Paryžiuje, bet didelę metų dalį praleidžiu keliaudamas. Mėnesį būnu Čikagoje. Tris mėnesius Kenijoje, ten bendradarbiauju su keletu viešbučių: plėtoju jų skaitmeninę komunikaciją, socialines medijas, rengiu internetines svetaines. O taip pat padedu organizuoti įspūdingus laukinės gamtos ir nardymo safari Mombasos mieste. Kelionėse išmokau išlikti ramus net ir sudėtingose situacijose ir neskubėti nusiminti dėl smulkmenų.
Kas yra jūsų vidinė varomoji jėga?
Nežinau, iš kur pasisemiu energijos. Miegu mažai, o kavos negeriu, nes jos nemėgstu. Stipri varomoji jėga yra noras kurti. Įgyvendinti prasmingus darbus, kurie suburtų žmones. Stengiuosi tiek, kiek leidžia jėgos. Neturiu žalio supratimo, kaip įsitraukiu į įvairiausias veiklas. Jos pačios mane suranda. Štai Kenijoje atsidūriau po pažinties su vienu vaikinu, kuriam Paryžiuje padėjau su IT darbais, vėliau jis pakvietė mane atvykti dirbti į Afriką. „Vakarienė baltai“ taip pat yra viena iš puikių kelyje pasitaikančių progų užmegzti pažintis.
Kokia yra didžiausia Jūsų svajonė, kurią norėtumėte įgyvendinti artimiausiu metu?
Nesusimąsčiau. Būsiu laimingas, jei galėsiu daryti tai, ką dariau iki šiol. Jei galėsiu suteikti progą nusišypsoti žmogui, kuris paprastai nesišypso, ir turėsiu galimybę daryti darbus, kurie keičia kasdienybę į gera. Prieš daug metų, kai studijavau universitete, sugalvojau būdą, kaip pasveikinti bendramoksles su Šv. Valentino diena. Nusipirkau rožių ir dalinau jas universiteto merginoms. Man buvo smagu jas nudžiuginti. Kiekvieną iš mūsų pamalonina dėmesys ir žinojimas, kad šalia visuomet yra žmonių, kuriems rūpi.
Kaip atrodo tobulos jūsų atostogos?
Tobulas atostogas išgyvenau prieš trejus metus. Žiemos viduryje išvykau į Australiją, ten buvo įsibėgėjęs vasaros sezonas. Pasirinkau šią šalį tyrinėti važiuodamas dviračiu, daug kilometrų sukoriau skrosdamas pakrante. Tyrinėjau miestą po miesto, susipažinau su šios šalies gamta, virtuve. Australija sutverta iš nuostabių, didingų ir gąsdinančių dalykų. Man tai buvo tobulos atostogos.
